Žai­di­mų ir spal­vų pa­sau­ly­je

Pa­ta­ri­mų, kaip iš­spręs­ti šią pro­ble­mą ne­pa­šykš­tės nei kai­my­nė, nei par­da­vė­ja. Ta­čiau ver­tin­giau­sia iš­klau­sy­ti spe­cia­lis­to, ku­ris pa­tars, kaip reng­ti mo­kyk­lon ei­nan­čius vai­kus, pa­pa­sa­kos apie ma­das, kul­tū­rą ir su­au­gu­sių­jų vaid­me­nį for­muo­jant jau­no žmo­gaus po­žiū­rį į tai, kas gra­žu ir ma­din­ga.

Kau­nie­tė Dia­na Rū­ta Stan­ke­vi­čie­nė – be­ne vie­nin­te­lė pro­fe­sio­na­li di­zai­ne­rė, ku­rian­ti dra­bu­žius vai­kams. Ją ži­no ne tik kau­nie­čiai, bet ir Vil­nius, Uk­mer­gė, Pa­ne­vė­žys, Jo­na­va, vai­kų ma­dos te­at­rai ir mo­de­lių agen­tū­ros, dai­nų ir šo­kių gru­pės, pa­vie­niai klien­tai... „Prieš ke­lerius me­tus su siu­vė­ja su­skai­čia­vo­me, kad per me­tus pa­siu­vo­me vie­nuo­li­ka ko­lek­ci­jų vai­kams, o kur dar „su­au­gę“ klien­tai?..“ – sa­ko di­zai­ne­rė, sa­vo kar­je­rą vai­kų ma­do­je pra­dė­ju­si prieš 15 m. gi­mus sū­nui Do­mi­ny­kui. Po ant­ro­jo sū­naus Pi­jaus, ku­riam jau 11 m., gi­mi­mo į dar­bą pa­ni­ro vi­sa šir­di­mi.

„Pro­fe­si­ją man dik­ta­vo pats gy­ve­ni­mo bū­das“, – juo­kau­ja Dia­na ir pri­si­me­na, jog pir­mie­ji jos už­sa­ko­vai bu­vo agen­tū­ra – ma­dos te­at­ras „Sva­jo­nių gi­ja“, ku­riems su­kū­rė ko­lek­ci­ją „Gel­to­na – juo­da“, po to su­kur­ta ko­lek­ci­ja „Aš pa­gau­siu auk­si­nę žu­ve­lę“ agen­tū­rai „To­ma­na“.

Kon­kur­sai, pa­si­ro­dy­mai įver­tin­ti di­plo­mais, ap­do­va­no­ji­mais, kurie pui­kuo­ja­si jos stu­di­jo­je... Ta­čiau di­zai­ne­rė la­biau­siai ver­ti­na at­vi­rą vai­kų su­si­ža­vė­ji­mą jos kū­ry­ba ir dė­kin­gu­mą: „Vie­nos mer­gai­tės per „mi­sių“ kon­kur­są pa­klau­sė, kas iš di­zai­ne­rių jai la­biau­siai pa­tin­ka. Ji at­sa­kė: „Ver­sa­ce“ ir Stan­ke­vi­čie­nė. Ar­gi tai ne ge­riau­sias įver­ti­ni­mas?“

Kur­ti vai­kams nė­ra leng­va, šis dar­bas rei­ka­lau­ja itin di­de­lio kruopš­tu­mo, ori­gi­na­lių idė­jų, iš­baig­tu­mo, tu­ri at­spin­dė­ti žmo­gu­čio vi­dų, o tai įma­no­ma tik jį pa­žįs­tant. „Tai la­bai sun­ku sve­ti­mam žmo­gui, prak­ti­ka ro­do, net ir tė­vams“, – sa­ko di­zai­ne­rė.

No­rit ti­kė­kit, no­rit ne, ta­čiau šian­dien, kai per­ne­lyg iš­aukš­tin­tas gro­žio ir ma­dos kul­tas, pa­šne­ke­siai su veid­ro­džiu pra­si­de­da dar vai­kys­tė­je, dau­ge­liui net ne­per­žen­gus mo­kyk­los slenks­čio. Vie­na ver­tus, tai blo­gai, nes au­ga su­ma­te­ria­lė­ju­si kar­ta, ma­žiau dė­me­sio ski­ria­ma žai­di­mams, as­me­ny­bės vys­ty­mui­si, ži­nioms, dar­že­ly­je ir mo­kyk­lo­je rung­ty­niau­ja­ma, kas gra­žiau ir ma­din­giau at­ro­do.

Net ir kal­bant apie vi­siš­kai ma­žą žmo­gu­tį, dau­ge­lis ver­ty­bių nu­stu­mia­ma į šo­ną, ne­pai­sant, kad kaip tik to­kia­me am­žiu­je joms ir de­da­mi svar­biau­si pa­ma­tai. Pui­ku, jei ša­lia ma­žy­lio yra iš­min­tin­gi tė­vai, nes tik jie per­dė­tą vai­ko sie­kį bū­ti „ma­din­gam“ il­gai­niui ga­li pa­keis­ti į „ge­rą sko­nį“. Ap­si­lan­ky­mai par­duo­tu­vė­se, po­kal­biai, kas gra­žu, kas tin­ka ir pa­to­gu, kas de­ra vai­ko am­žiui iš­mo­kys jį vė­liau skru­pu­lin­gai rink­tis dra­bu­žius, su­vok­ti gro­žį, jį puo­se­lė­ti.

Su­pran­ta­ma, tai da­ry­ti rei­kia ne „dės­tant il­gas pa­skai­tas“, ku­rių ma­ža­me­tis ne tik ne­su­pras, bet ap­skri­tai ne­no­rės klau­sy­ti ir da­rys vis­ką prie­šin­gai – tė­vai pri­va­lo iš­mok­ti „žais­ti nau­jus žai­di­mus“, su­ras­ti nau­jų ben­dra­vi­mo su at­ža­la bū­dų. Mo­kė­da­mas ver­tin­ti gro­žį, ži­no­da­mas, kiek kai­nuo­ja ma­din­gas dar­bu­žė­lis, vai­kas jį ver­tins, tau­sos, at­sar­giai dė­vės ir bus tvar­kin­gas.

Pri­si­min­ki­me se­ną­sias aris­tok­ra­tų šei­mas, kur el­ge­sio, ma­nie­rų, lai­ky­se­nos, ap­si­ren­gi­mo įman­try­bių eti­ke­tas vai­kams bu­vo skie­pi­ja­mas nuo lop­šio. Jie ži­no­jo, kaip ap­si­reng­ti ei­nant į mo­kyk­lą, te­at­rą ir kuo vil­kė­ti lais­va­lai­kiu.

Aukš­tuo­me­nės su gi­lio­mis tra­di­ci­jo­mis Lie­tu­vo­je, ga­li­ma sa­ky­ti, nė­ra, ta­čiau ir taip dau­ge­liui tu­rė­tų bū­ti su­pran­ta­ma, kad su tuo pa­čiu blu­zo­nu, džin­sais ir spor­ti­niais ba­te­liais vai­kas ne­ga­li bū­ti kie­me, ei­ti į mo­kyk­lą, pa­si­ro­dy­ti iš­kil­mių die­ną ly­giai taip pat, kaip dė­vė­da­mas il­gą, že­mę šluo­jan­tį pal­tą, su sti­lin­ga skry­bė­lai­te žais­ti kie­me slė­py­nių ar iš­si­puo­šus suk­ne­le su rau­ki­nu­kais, gi­lia iš­kirp­te ir la­kuo­tais na­gais tar­si mi­nia­tiū­ri­nei „sek­si“ ma­mos ko­pi­jai sė­dė­ti mo­kyk­los suo­le.

Ne­ži­nia, ar pa­tys tė­vai to ne­su­vo­kia, ar jiems vi­siš­kai ne­svar­bu, kaip at­ro­do jų vai­kai?.. Tie­sa, ki­ti tie­siog jiems pa­tai­kau­ja, o gal sie­kia na­muo­se ra­my­bės, su­tik­da­mi su vi­sais at­ža­lų įgei­džiais.

Su­grįž­ki­me į sa­vo vai­kys­tę. Kiek sen­ti­men­tų už­plūs­ta pri­si­mi­nus uni­for­mas, kaip mes jų ne­mė­go­me ir ko­kios jos mums at­ro­dė ne­gra­žios, ne­pa­to­gios, ne­spal­vin­gos, ne­hi­gie­niš­kos... Gal­būt to­dėl mes ir da­bar ne­no­ri­me jo­mis reng­ti sa­vo at­ža­lų?.. O be rei­ka­lo! Mo­kyk­li­nė uni­for­ma tu­ri daug pri­va­lu­mų. Pir­miau­sia ji yra kiek griež­tes­nis ir la­biau tin­ka­mas dra­bu­žių va­rian­tas nei džin­sai, ku­riuos dė­vi 99 proc. mo­ki­nių, an­tra – lei­džia su­pap­ras­tin­ti kas­ry­tinį ruo­ši­mą­si į mo­kyk­lą, tau­py­ti lai­ką negal­vo­jant, kuo pa­si­puo­šus šian­dien, tre­čia – šiuo­lai­ki­nė uni­for­ma nie­kuo ne­be­pri­me­na tos, ku­rią te­ko vil­kė­ti prieš ke­lio­li­ka me­tų.

Ber­niu­kams – tai kel­nės, švar­kas ir lie­me­nė, marš­ki­niai ar tri­ko­ta­ži­nė pa­lai­di­nė, mer­gai­tėms – kos­tiu­mė­lis (si­jo­nas ar kel­nės, švar­kas ir pa­lai­di­nė, kar­tais ir lie­me­nė). Spal­vos ra­mios ir ne­ryš­kios: tam­siai mė­ly­na, ža­lia, ru­da ar bor­di­nė, juo­da, pil­ka. Uni­for­ma ga­li bū­ti pa­pil­dy­ta ir iš­kil­min­go­mis de­ta­lė­mis: puoš­nia bal­ta pa­lai­di­ne mer­gai­tėms, bal­tais marš­ki­niais ir kak­la­raiš­čiu ber­niu­kams.

Ži­nia, kai ku­rios mo­kyk­los ku­rdamos sa­vo uni­for­mas į tal­ką pa­si­kvie­čia pro­fe­sio­na­lius di­zai­ne­rius, kon­sul­tuo­ja­si su vai­kais ir jų tė­vais, to­dėl nuo­ro­da „pri­va­lo­ma uni­for­ma“ ne­tu­rė­tų la­bai gąs­din­ti. Juo­lab kad uni­for­mos pa­si­tei­si­no: jos nuo se­nų lai­kų iki šių die­nų pri­va­lo­mos vi­so­se pres­ti­ži­nė­se An­gli­jos mo­kyk­lo­se, o Ja­po­ni­jo­je vai­kai ir pa­aug­liai jas taip mėgs­ta, jog ren­ka­si net lais­va­lai­kiui. Be­je, Te­kan­čios sau­lės ša­ly­je kas­met ren­gia­mi mo­kyk­li­nės ma­dos šou, ku­riuo­se pa­tys mo­ki­niai pri­sta­to nau­jas uni­for­mų ma­dos ten­den­ci­jas.

Kur­ti vai­kams la­bai sun­ku, gal to­dėl vai­kų ma­dos di­zai­ne­rių Lie­tu­vo­je yra vos vie­nas ki­tas. Su­au­gu­sy­sis net jei ir bus ne­gra­žu, ne­pa­to­gu, ga­li pa­sa­ky­ti: „Vis­kas pui­ku, ge­rai“, o štai ma­žy­lis tie­siai švie­siai tars: „Ne­gra­žu, ne­no­riu, ne­pa­tin­ka...“ „Vai­kai la­bai są­ži­nin­gi ir kal­ba tie­siai. Kur­ti jiems – at­sa­kin­gas dar­bas, nes rei­kia iš­mo­nin­gai su­de­rin­ti ma­žo­sios as­me­ny­bės ypa­tu­mus, bruo­žus, pa­si­steng­ti juos iš­ryš­kin­ti ir kar­tu pa­siū­ti gra­žų, ma­din­gą bei pa­to­gų dra­bu­žį, ku­rį vai­kas no­riai dė­vės“, – sa­ko dra­bu­žių di­zai­ne­rė Dia­na Rū­ta Stan­ke­vi­čie­nė.

Vis­ką le­mia jos nuo­jau­ta, in­tui­ci­ja ir pro­fe­sio­na­lu­mas, ku­rį, sa­ko­si, iš­ug­džiu­si ben­drau­da­ma su vai­kais. To­dėl kur­da­ma jiems dra­bu­žius pir­miau­sia at­si­žvel­gia į funk­ci­ją, pas­kui į pa­to­gu­mą ir tik po to – į gro­žį, ma­das, ori­gi­na­lias idė­jas.

Taip da­ry­ti pa­ta­ria ir tė­ve­liams, iš­si­ruo­šu­siems į par­duo­tu­vę su sa­vo at­ža­la. Ži­nia, vai­kai au­ga grei­tai, nau­jo rū­bo ga­li pri­reik­ti net ir po ke­lių mė­ne­sių. Tad ne­ver­ta net per iš­par­da­vi­mus dra­bu­žių pirk­ti sti­chiš­kai, rei­kia pa­si­tar­ti su sa­vo at­ža­la, ką prie jų bus ga­li­ma de­rin­ti, su kuo vilkėti, pa­žiū­rė­ti, gal yra bū­dų „pra­tęs­ti“ jų dėvėjimo lai­ką. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma ig­no­ruo­ti vai­ko no­rų: nu­pirk­tas ne­pa­tin­kan­tis dra­bu­žis tik ka­bės spin­to­je kaip at­vi­ras prie­kaiš­tas ne­su­pra­tin­giems.

Ne­bė­da, jei ma­ža­me­čio marškinėliai su meš­kiu­ku ne­ti­ko prie mė­ly­nų kel­ny­čių – tiks prie ki­tų ar prie gė­lė­to si­jo­nė­lio, o ma­žy­liui gra­ži ji bus net ir su le­dų dė­me ant pil­vo. Su­dė­tin­giau su pa­aug­liais, ku­rie pa­si­ren­ka vie­ną ar ki­tą gat­vės sti­lių, ne­la­bai pa­tin­kan­tį tė­vams. Di­zai­ne­rė pa­ta­ria, prie to pri­si­de­rin­ti, mat kri­tiš­kas ig­no­ra­vi­mas, nuo­la­ti­nis vai­ko „pjo­vi­mas“ tik dar la­biau už­ašt­rins pro­ble­mą, o vai­kas spe­cia­liai da­rys at­virkš­čiai, nei lie­pia tė­vai.

„Na, nu­pir­ki­me tuos ker­zinius ba­tus, ap­dri­bu­sias juo­das kel­nes, o prie jų pa­siū­ly­ki­me sub­ti­les­nį megz­ti­nį ar san­tū­res­nę pa­lai­di­nę. Tai tik trum­pa­lai­kė už­gai­da, ku­ri po me­tų ki­tų pra­eis, ar­ba pro­tes­tas prieš kaž­ką, jau­nat­vi­nio kom­plek­so slė­pi­mas, įpa­rei­go­jan­tis su­si­rū­pin­ti tė­vus apie jų at­ža­lai iš­ki­lu­sius sun­ku­mus per­ei­na­ma­ja­me am­žiu­je“, – sa­ko D. R. Stan­ke­vi­čie­nė.

Ren­kan­tis dra­bu­žius, be abe­jo, rei­kia įver­tin­ti ir vai­ko fi­gū­rą, ta­čiau ne­ver­ta slėp­ti trū­ku­mų taip, kaip juos sle­pia su­au­gu­sie­ji. Pa­šne­ko­vė pri­si­me­na gar­saus lat­vių sti­lis­to Kon­stan­ti­no Bo­go­mo­lo­vo kur­sus: „Stam­biai de­šim­ties dvy­li­kos me­tų mer­gai­tei ma­ma sa­ko: „Tu sto­ra, stam­bi, tu­ri net tris „rin­ku­tes“ ant pil­vo, rei­kia pa­si­rink­ti lais­ves­nę ir il­ges­nę pa­lai­di­nę, jo­kiu bū­du ne kel­nes, o si­jo­nė­lį, ku­ris pri­deng­tų stam­bias šlau­nis.“

Taip ma­ža­me­tė virs­ta ma­mos ko­pi­ja. Kur vai­kiš­kas žais­mas, links­mu­mas, ne­rū­pes­tin­gu­mas?.. To­kia­me am­žiu­je ne­ver­tė­tų „va­ry­ti“ kom­plek­sų dėl fi­gū­ros – bręs­tant ji kei­sis“, – įsi­ti­ki­nu­si di­zai­ne­rė.

Ori­gi­na­lios idė­jos Dia­ną Rū­tą Stan­ke­vi­čie­nę ap­lan­ko su­si­pa­ži­nus su vai­ku, pa­si­klau­sius mu­zi­kos ar iš­vy­dus au­di­nius, puo­šy­bos de­ta­les. Ji sten­gia­si ne­kar­to­ti jau įgy­ven­din­tų „pro­jek­tų“. „Ma­žų žmo­gu­čių fi­gū­ros ne­iš­raiš­kin­gos. At­si­me­nu, es­ki­ze nu­si­pie­šiau dra­bu­žį su tri­mis ki­še­nė­mis, o kai iš­kir­po­me prie­kio de­ta­lę, pa­si­ro­dė, kad dau­giau kaip dvi ja­me ne­tel­pa,“ – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Dia­nos kū­ry­bos ar­kliu­kas – skir­tin­gų teks­tū­rų ir fak­tū­rų au­di­nių de­ri­ni­mas. Ji vie­na­me dra­bu­žy­je drą­siai de­ri­na gė­lė­tus, lan­guo­tus ir ki­tais or­na­men­tais mar­gin­tus au­di­nius, įter­pia at­rai­žą viens­pal­vio au­di­nio, kai­lio, odos. Ypa­tin­gą vie­tą jos mė­gia­ma­me ro­man­tiš­ka­me sti­liu­je už­ima pa­čios įvai­riau­sios rank­dar­bių tech­ni­kos: skiau­ti­niai, ap­li­ka­ci­jos, siu­vi­nė­ji­mai, de­ko­ras kai­liu, nė­ri­niai, kar­pi­niai, tri­ko­ta­žas, ap­dai­los juos­te­lė ir net sa­gų or­na­men­tai.

„Rei­kia ras­ti prie­mo­nių iš­reikš­ti nuo­tai­kai, iš­mok­ti žais­ti de­ta­lė­mis ma­ža­me plo­te. Ar pa­vy­ko, pa­sa­kys tik dra­bu­žio sa­vi­nin­kas. To­dėl man svar­biau pa­čių vai­kų pri­pa­ži­ni­mas, o ne pri­zai ar su­au­gu­sių­jų nuo­mo­nė“, – tei­gia di­zai­ne­rė.

Dia­na Rū­ta Stan­ke­vi­čie­nė sa­ko, jog iš tie­sų kiek­vie­nas di­zai­ne­ris, net ir to­kie kaip „Pra­da“, Ca­val­li, G. F. Fer­re, „Dior“ ar „Cha­nel“, tu­ri la­bai pla­čias dra­bu­žių li­ni­jas vai­kams, ku­rios lyg ir pa­na­šios į su­au­gu­sių­jų – si­lu­e­tai, spal­vos, au­di­niai, ta­čiau vis­kas ku­ria­ma at­si­žvel­giant į rei­ka­la­vi­mus, ke­lia­mus vai­kiš­kiems dra­bu­žiams.

Pa­vyz­džiui, „Cha­nel“ vai­kams siū­lo įvai­rius kas­pi­nė­lius, de­ko­ra­ty­vius ap­siu­vus, kir­pi­mus po krū­ti­ne, sub­ti­lias spal­vas, o štai „Pra­da“ žai­džia ryš­kio­mis spal­vo­mis, ori­gi­na­liais or­na­men­tais, ne­tra­di­ci­niais si­lu­e­tais. Aukš­to­sios vai­kų ma­dos vir­šū­nė­je yra Ita­li­jos kū­rė­jai, ku­rių ga­mi­nių ga­li­ma ras­ti ir Lie­tu­vo­je. Tie­sa, įver­ti­nus, kiek il­gai juos vai­kas dė­vės, jie kol kas dau­gu­mai šei­mų ga­nė­ti­nai bran­gūs, tad ne­nuos­ta­bu, kad rū­pes­tin­gos ma­mos ieš­ko pi­ges­nių.

„Bet ku­riuo at­ve­ju iš­loš ma­ma, mo­kan­ti siū­ti, megz­ti ar ner­ti. Iš si­jo­no ar skiau­te­lės gra­žaus au­di­nio ne­sun­ku pa­siū­ti si­jo­nė­lį ar sa­ra­fa­ną, o vė­liau prie jų nu­megz­ti ryš­kias­pal­vį megz­ti­nį, pa­puoš­ti jį ner­to­mis gė­lė­mis ar vai­kui pa­ti­ku­sia ap­li­ka­ci­ja. De­ra­mų dra­bu­žių yra ir „Ma­xi­mo­se“, ir pi­ges­nė­se par­duo­tu­vė­se, te­rei­kia mo­kė­ti juos „su­as­me­nin­ti“, pa­čių kur­to­mis de­ta­lė­mis ar puo­šy­bos ele­men­tais su­teik­ti dra­bu­žiui vai­ko cha­rak­te­rį at­spin­din­tį įvaiz­dį.

Pui­ku, jei vi­sa tai da­ry­si­me kar­tu su juo – ma­ty­da­mas, kaip pa­pras­tas dra­bu­žė­lis virs­ta „Pe­le­nės suk­ne­le“, ir su­lau­kęs at­sa­ky­mų į vi­sus rū­pi­mus klau­si­mus, vai­kas il­gai­niui su­voks, kad ir pats ga­li kur­ti gro­žį, tau­sos ir ver­tins ran­kų dar­bą, gerbs ma­mos triū­są. Taip dra­bu­žių siu­vi­mas, mez­gi­mas ga­li virs­ti bręs­tan­čios as­me­ny­bės auk­lė­ji­mu“, – sa­ko di­zai­ne­rė Dia­na Rū­ta Stan­ke­vi­čie­nė.