Vyno ir meno sąjunga

XX a. antroje pusėje, kai sparčiai pradėjo kurtis muziejai, baronienės tėvui baronui Philippe’ui de Rothschildui ir jo žmonai Pauline kilo mintis įkurti muziejų savo pilyje. Iki to laiko šeimos sukauptos meno vertybės, tarp kurių yra įstabių XVI–XVII a. vokiečių auksakalių darbų – ąsočių, grafinų, puodelių, taurių – paveldėtų iš garsiojo senelio Carlo von Rothschildo, vokiškosios giminės atšakos nario, buvo prieinamos tik artimiausiems draugams ir privilegijuotiems pilies lankytojams. Baronienė Philippine negaili gražių žodžių savo pamotei baronienei Pauline, kuri su dideliu užsidegimu ėmėsi kurti muziejų.

Buvo aišku viena: muziejuje turi būti sukaupti su vynu, vynuogynais ir šio gėrimo vartojimo ritualais susiję eksponatai. Be to, nuspręsta, kad tas meno lobynas turi būti atviras visiems lankytojams. Baronas Philippe’as de Rothschildas teigė: „Didis vynas yra meno dalis. Menas ir vynas artimai susiję. Jie turi būti sujungti“.

Šio šūkio vedama pora per dešimt metų apkeliavo beveik visą pasaulį, ieškodama eksponatų muziejui. Tam buvo tinkamas laikas, nes, pasak baronienės Philippine, perlai tuomet buvo tokie pigūs, kad juos buvo galima gauti už dyką. Rothschildai į savo pilį iš Italijos, Irano, Jungtinių Valstijų, tuometinės Sovietų Sąjungos, Japonijos ir kitų šalių gabeno gobelenus, keramiką, tapybos darbus, bronzos, porceliano ir dramblio kaulo kūrinius, susijusius su vynu.

1962 metais tuometis kultūros ministras André Malraux su dideliu džiaugsmu atidarė muziejų. Entuziazmui būta pagrindo: Rothschildams pavyko įsigyti daugiau nei 400 įvairių amžių skirtingų kultūrų meno kūrinių, kai kurie iš jų itin vertingi.

Paryžiuje mokslus baigęs jauniausias baronienės sūnus Julienas – nepriklausomas meno kritikas, dirba vienoje Londono meno galerijoje. Jis yra parašęs mokslinį darbą apie savo senelio surinktą meno kolekciją.

Svarbiausia – veiksmingai keistis informacija

Suprantama, nemažai durų atvėrė ir tokią įspūdingą meno vertybių kolekciją padėjo surinkti visame pasaulyje garsi Rothschildų pavardė. Pra­džią šiai gi­mi­nei da­vė Maye­ris Amsc­he­lis Rothsc­hil­das, Frank­fur­to žy­dų ge­to pi­ni­gų kei­tė­jo sū­nus. Jau­nuo­lis tę­sė tė­vo dar­bą, ku­rį išp­lė­to­jo iki tuo me­tu stip­rios ban­ki­nės veik­los. Gana už­da­ro­je Amsc­he­lio šei­mo­je augo pen­ki sū­nūs. Nuo ma­žu­mės jiems bu­vo aiš­ki­na­ma, kaip svar­bu tar­pu­sa­vy­je keis­tis in­for­ma­ci­ja. Tą rei­kia da­ry­ti taip grei­tai ir taip veiksmingai, kaip nie­kas ki­tas to ne­pa­da­rys. XVIII a. pa­bai­go­je Maye­ris Amsc­he­lis Rothsc­hil­das sū­nus iš­siun­tė į pen­kis svar­biau­sius Euro­pos mies­tus – Vie­ną, Lon­do­ną, Nea­po­lį, Pa­ry­žių ir Frank­fur­tą.

Pui­kiai išug­dy­tas bend­ra­vi­mo meist­riš­ku­mas bro­liams su­tei­kė ga­li­my­bę iš­vys­ty­ti ban­ki­nin­kys­tės vers­lą svar­biau­siuo­se Euro­pos mies­tuo­se. XIX amžiuje Rothsc­hil­dų šei­mos ats­to­vai su Euro­pos šalių vyriau­sy­bė­mis ir vals­ty­bių va­do­vais kal­bė­jo kaip ly­gūs su ly­giais. Jie bu­vo mo­narc­hų ir vyriau­sy­bių kre­di­to­riai, mil­ži­niš­kus pi­ni­gus in­ves­ta­vo į ge­le­žin­ke­lių tink­lą ir ka­syk­las.

Rothsc­hil­dų vyn­da­rių vers­las pra­si­dė­jo prieš 150 me­tų, kai vie­nas šios gi­mi­nės ats­to­vas per­si­kė­lė į Pa­ry­žių. Sa­vo na­muo­se priim­da­mas gar­sias as­me­ny­bes ba­ro­nas Nat­han­nie­lis no­rė­jo juos vai­šin­ti vynu iš sa­vo vy­nuo­gy­nų. 1853 metais jis Po­ja­ke nu­si­pir­ko vy­nuo­gy­ną „Cha­teau Bra­ne Mou­ton“. Po to nau­ja­sis šei­mi­nin­kas vy­nuo­gy­nui da­vė sa­vo var­dą – „Cha­teau Mou­ton Rothsc­hild“.

Įs­pū­din­gas vyn­da­rių Rothsc­hil­dų ki­li­mas pra­si­dė­jo 1922 metais, kai dvi­de­šimt­me­tis Phi­lip­pe’as vyno vers­lą pe­rė­mė į sa­vo ran­kas. Jis pri­si­mi­nė tarp šei­mos na­rių ne­re­tai su pa­si­di­džia­vi­mu ta­ria­mą po­sa­kį: „Ka­ra­liu­mi aš ne­ga­liu bū­ti, prin­cu – ne­bū­siu. Aš – Rothsc­hil­das“. Pa­gal 1855 me­tais įves­tą Bor­do re­gio­no vy­no kla­si­fi­ka­ci­ją „Cha­teau Mou­ton de Rothsc­hild“ ne­bu­vo su­teik­ta aukš­čiau­sia „Pre­miers Crus“ ka­te­go­ri­ja. Sup­ran­ta­ma, am­bi­cin­gą­jį ba­ro­ną tai žei­dė, to­dėl jis pab­rė­žė ant­ruoju nebū­siąs.

Anksčiau nei buvo sukurtas muziejus „Vynas mene“ barono Philippe’o meilė menui pasireiškė per vyno etiketes. Idė­ja vy­no bu­te­lius ženk­lin­ti me­niš­ko­mis eti­ke­tė­mis jam ki­lo dar 1924-aisiais, kai rei­kė­jo išs­kir­ti pir­mą­jį pi­ly­je ga­min­tą ir iš­pils­ty­tą vy­ną, nes iki tol vy­ną iš­pils­tydavo ne vi­sa­da patiki­mi pirk­liai. Idėja bu­vo pri­si­min­ta 1945 metais, kai bai­gė­si Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Ta pro­ga ba­ro­nas su­gal­vo­jo tų me­tų der­liaus eti­ke­tė­je pa­nau­do­ti rai­dę V, ku­ri sim­bo­li­zuo­ja per­ga­lę. Ją kūrė jaunas menininkas Philipe’as Jullianas.

Nuo ta­da dai­li­nin­kai kas­met kvie­čia­mi kur­ti vie­ne­ti­nį me­no kū­ri­nį, ku­ris pa­puoš­tų tų me­tų vy­no der­liaus eti­ke­tę. Pradžioje baronas rinkosi dailininkus iš savo bičiulių aplinkos: Jeaną Hugo (1946), Leonorą Fini (1952), Jeaną Cocteau (1947), Georges’ą Braque’ą (1955). Tačiau vėliau jų atsirado daugiau. Vynas su dailininko Balthuso sukurta etikete, kurioje pavaizduotas moters aktas, buvo uždraustas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuomet kalbėta, kad menininkas nupiešė apsinuoginusią nepilnametę.

Baronai visada gerbė menininkų kūrybos laisvę. Iš jų tik buvo pageidaujama etiketes kurti vyno ir avino – Mouton pilies totemo, tema.

Štai 2000 metų derliaus butelius puošia būtent avinas. Menininkams už darbą sumokama vyno dėžėmis, tarp kurių būna vyno, kurio derliui dailininkas kūrė etiketę. Sakoma, menininkai tai vertina labiau nei pinigus.

1981 metais baronienė Philippe nusprendė suformuoti mobilią parodą „Mouton Rothschild etikečių tapyba“. Tuo metu ją sudarė trisdešimt keturi darbai. Dabar jų beveik šešiasdešimt ir kasmet dar po vieną padaugėja. Aišku, kad darbai turėjo būti eksponuojami chronologine tvarka, bet dėl stilių ir formatų įvairovės iškilo problema dėl bendro jų pateikimo būdo. Baronienės sumanymą juos eksponuoti stiklinėse dėžėse, kokiose eksponuojami drugeliai, įgyvendino dizaineris Francis Lacloche’as. Kiekvienas darbas eksponuojamas atskirai su jam priklausančiais dokumentais. Taip buvo išsaugotas vaizdinis kolekcijos vientisumas. Paroda jau buvo pristatyta Londone, Edinburge, Berlyne, Briuselyje, taip pat Japonijoje, Kanadoje, Honkonge, Kinijoje, Rusijoje ir dvidešimt viename Jungtinių Valstijų mieste.

Įdomi detalė: 2004-ųjų etiketės paveikslą sukūrė princas Čarlzas (Charles). Taip buvo paminėtos šimtosios „Entente Cordiale“ metinės. („Entente cordiale“ yra 1904 metų balandžio 4 dieną Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos pasirašytų sutarčių paketas – red. past.).

Ta proga baronienė Philippine paprašė, kad kuriam nors karališkosios šeimos nariui būtų leista vienu kūriniu papuošti vyno etiketę. Princas sutiko, kad „Entente Cordiale“ metinių proga etiketė būtų iliustruota viena iš jo akvarelių, įkvėptų Prancūzijos gamtovaizdžio. Savo ranka princas dar prirašė: „100-ųjų Entente Cordiale metinių proga – Čarlzas, 2004“. Šio dailininko vaizduojamos į dangaus žydrynę besistiebiančios, šaknis į gilią dirvą įleidusios pušys simbolizuoja vynmedį – amžino ryšio tarp saulės ir žemės vaisių.

Keli meno kūriniai iš Rothschildų Mutono pilyje saugomos kolekcijos „Vynas mene”

Jacobas Schenaueris. Avinas, tapęs Mouton pilies simboliu. (Augsburgas, 1590 m.)

Johannas Valentinas Engelbrechtas. Keliaujantis vynuogių rinkėjas (kairėje), maždaug 1720 m. Joachimas Hilleris (1573–1613). Keliaujantis vynuogių rinkėjas. Maždaug 1600 m.

Stiklo taurės (Flandrija XVII a. ir Venecija XVI a. antra pusė).

Lažybų taurė (spėjama – Šveicarija, XVI a. antra pusė).

Ąsotis. (Maždaug 1616–1654 m., spėjama – germanų šalys).

Menininkai, kūrę „Chateau Mouton Rothschild“ etiketes

Metai Pavardė 1924 Jeanas Carlu 1945 Philippe’as Jullianas 1946 Jeanas Hugo 1947 Jeanas Cocteau 1948 Marie Laurencin 1949 André Dignimont 1950 Arnulfas 1951 Marcelis Vertès 1952 Léonor Fini 1953 Šimtmečio sukakties metai 1954 Jeanas Carzou 1955 Georges’as Braque’as 1956 Pavelas Čeličevas 1957 André Massonas 1958 Salvadoras Dali 1959 Richard’as Lippoldas 1960 Jacquesas Villonas 1961 Georges’as Mathieu 1962 Matta 1963 Bernard’as Dufouras 1964 Henry Moore’as 1965 Dorothea Tanning 1966 Pierre’as Alechinsky 1967 Césaras 1968 Bona 1969 Joanas Miró 1970 Markas Šagalas 1971 Vasilijus Kandinskis 1972 Sergejus Poliakovas 1973 Pablo Picasso 1974 Robertas Motherwellas 1975 Andy Warholas 1976 Pierre’as Soulages’as 1977 Jos Didenybei Karalienei Motinai pagerbti 1978 Jeanas-Paulis Riopelle 1979 Hisao Domoto 1980 Hansas Hartungas 1981 Armanas 1982 Johnas Hustonas 1983 Saulis Steinbergas 1984 Agamas 1985 Paulis Delvaux 1986 Bernard’as Séjourné 1987 Hansas Erni 1988 Keithas Haringas 1989 Georgas Baselitzas 1990 Francis Baconas 1991 Setsuko 1992 Peras Kirkeby 1993 Balthusas 1994 Karelas Appelis 1995 Antoni Tàpies 1996 Gu Gan 1997 Niki de Saint Phalle 1998 Rufino Tamayo 1999 Raymond’as Savignacas 2000 Tūkstantmečio metai 2001 Robertas Wilsonas 2002 Ilja Kabakovas 2003 Šimto penkiasdešimt metų sukakties metai 2004 Princas Čarlzas