Žalią šviesą raudonai spanguolei

Pirmosios uogos vilioja ir masina geru uždarbiu. Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vyr. inspektorius Tadas Valentukevičius priminė, kad spanguoles leidžiama rinkti nuo rugsėjo pirmojo šeštadienio dešimt dienų ir tik gavus leidimą. Griežtai draudžiama naudoti bet kokias šukas ar kitokius įrankius, galinčius pakenkti spanguolynams. Pažeidus įstatymus gresia atitinkamos baudos: įspėjimas arba 50–250 Lt bauda.

„Šiemet spanguolių derlius turėtų būti kiek gausesnis. Iš kvadratinio metro tikimasi pririnkti apie porą kilogramų uogų, o supirkimo kaina turėtų siekti iki 9,5 Lt už kilogramą. Bet pačių spanguolynų padėtis, deja, blogėja. Vis mažėja atvirų vietų, tinkamų auginti šias uogas, ir jos nyksta“, – vertingų uogų situaciją trumpai išdėstė vyr. inspektorius.

Nusausinus daugumą pelkių, platūs spanguolynų plotai tikrai ėmė sparčiai nykti, ir jau dabar nebesugeba patenkinti visų šių uogų mėgėjų poreikų. Galbūt ši situacija sufleruoja verslo idėją? O gal tiesiog užsiveiskime jų plotelį savo sode? Tokių klausimų vedini ir apsilankėme Kauno botanikos sode. Jo direktorius Remigijus Daubaras tikino, kad spanguolių plantacijos – tai ilgalaikis verslas, reikalaujantis didžiulių investicijų bei žinių, tačiau patikimas ir gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Lietuvoje nuo seno augo dvi rūšys spanguolių – paprastoji ir smulkiauogė. Kaip alternatyva susidomėta Šiaurės Amerikoje auginamomis stambiauogėmis spanguolėmis – gausiai derančiomis ir puikiai prisitaikančiomis prie Lietuvos klimato sąlygų.

„Spanguolių verslas Lietuvoje kol kas naujas, bet nenuostolingas. Iš vieno hektaro užsodinto ploto galima tikėtis apie 25 t derliaus. Verslu laikomas apie 4–5 ha plotas, iš kurio galima išgauti apie 100 t uogų per metus. Tai nemažas derlius. O kadangi iki šiol buvo geros supirkimo kainos – 12–10 Lt/kg – nesunku paskaičiuoti, kiek iš to galima gauti pajamų. Tačiau spanguolių verslo suvokimas skiriasi nuo to, prie kurio pripratę mūsų šalies žmonės. Šis nėra trumpalaikis: viena plantacija gyvuoja apie 80 metų. Jai užveisti reikia nemažai darbo ir investicijų, kurios atsiperka tik po penkerių, o visiškai – tik po 9–10 metų. Tačiau jeigu tuo neužsiims lietuviai, užsiims užsienio investuotojai, o mes ir vėl liksim kažką pražiopsoję. Aišku, kaip visada laimės tie, kurie bus pirmieji. Amerikoje daugelis spanguolių augintojų skaičiuoja didžiulį pelną, bet milijonieriais jie tapo tik todėl, kad jų tėvai investavo daug lėšų, darbo ir jėgų veisdami plantacijas. Žodžiu, tai investicija į kitos kartos ateitį“, – už spanguoles agitavo R. Daubaras.

Šiandien stambiauogių spanguolių plantacijos – kol kas Lietuvoje vis dar retas reiškinys. Susidomėjusiųjų daug, bet ryžtingai einančiųjų tuo keliu vos keli. Tuo tarpu, kaip buvo minėta, spanguolynų plantacijos pasižymi derlingumu, tad jomis verta susidomėti mažažemiams ūkininkams.

Spanguolynai būna dviejų rūšių – sausojo ir šlapiojo tipo (vadinami pagal tai, kokiu metodu nuimamas uogų derlius). Šlapiojo tipo plantacijas kurti kur kas brangiau. Joms reikalingos didelės vandens atsargos, tačiau būtent tokiose plantacijose patogiau naudoti specializuotą techniką derliaus nuėmimui.

Šlapiojoje plantacijoje uogos renkamos jas užliejant: kombainas uogas numuša ir paleidžia plaukti vendenyje, o kita technika jas surenka. Tai palengvina derliaus nuėmimą, bet apsunkina spanguolyno išlaikymą per žiemą. Sausojo tipo plantacijose derlius renkamas rankomis ir dideliame spanguolyne tai padaryti būtų neįmanoma. Be to, sausojo tipo plantacijos reikalauja kur kas mažiau investicijų ir garantuoja našesnį derlių, nors rankų darbo poreikis taip pat sukelia nemažai problemų – žmonių gali trūkti, įkainiai neprognozuojami.

„Suskaičiavus abiejų tipų spanguolynų pliusus ir minusus, šiandien Lietuvoje ekonominiais sumetimais rekomenduojama veisti sausojo tipo plantacijas“, – rekomendavo R. Daubaras.

Renkantis ploto dydį svarbu atsižvelgti į turimas lėšas, techniką, vandens panaudos galimybes. Kuo žmogus turi didesnį ir labiau tinkamą spanguolėms auginti žemės sklypą, kuo daugiau galimybių pigiai apsirūpinti vandeniu ir smėliu, tuo didesnį plotą jis gali apsodinti spanguolėmis. Taip pat svarbu apsispręsti, kiek savininkas spanguolynui galės skirti dėmesio. Tenka kovoti ne tik su piktžolėmis, bet ir akylai stebėti šalnas, drėgmę.

Ankstyvos šalnos Lietuvoje paprastai sutampa su spanguolių žydėjimu. Nušalus tenka prižiūrėti spanguolyną be jokios naudos. Tad svarbu įsirengti laistymo sistemą, kuri, užklupus šalnoms, būtų naudota apsaugant spanguolyną. Tokiu būdu žiedai pasidengia plonu ledo sluoksniu ir saugo juos nuo šalnų. Jeigu savininkas sugebės tam skirti daug laiko, gali galvoti ir apie didesnį plotą.

Svarbiausia neužmiršti, kad kuo mažesnis uogynas, tuo daugiau reikės rankų darbo. Tad nors mažuose sklypuose derlius našesnis, jo savikaina didesnė nei dideliuose plotuose. Tačiau jei savininkas nėra linkęs rizikuoti, pradinis plotas vis dėlto neturėtų būti didelis. Norint tiksliai įvertinti savo galimybes, būtina susidaryti verslo planą, padėsiantį apsispręsti dėl sodinamo ploto dydžio bei numatyti, ko konkrečiai būtų galima tikėtis. Vien durpių ir drėgmės nepakanka

Apsisprendus auginti spanguoles, pirmiausia reikėtų pasirūpinti tam tinkama žeme. Natūralios spanguolių augimvietės – tai aukštapelkės, kurioms būdinga rūgšti, mažai derlinga durpė (pH svyruoja nuo 2,6 iki 6,0).

Geriausiomis sąlygomis rūgštingumas turėtų siekti 4,0–5,0. Pasidaryti žemės tyrimus rekomenduotina ir dėl kitų dalykų. Svarbu išsiaiškinti durpių gylį, spanguolyno atjauninimui reikalingo ir tinkamo smėlio gavimo galimybes. Durpių sluoksnis turėtų būti ne mažesnis kaip 50 cm storio, o jų susiskaldymo laipsnis ne didesnis kaip 30 proc.

Dirvožemio sluoksnis iki vandeniui nelaidaus grunto turi būti ne mažesnis kaip 1 m. Smėlio rūgštingumas turėtų būti 4–4,5, o molio jame neturėtų būti daugiau nei 1 proc. Gerai augti nederlingose žemėse spanguolėms padeda mikorizė, t. y. simbiozė su jos šaknyse gyvenančiais grybais. Tinkamas smėlis (80 proc. rupus ir 20 proc. smulkus, be jokių akmenų) svarbus dar ir todėl, kad kas 2–4 m. spanguolyną tenka atjauninti užpilant jį smėlio sluoksneliu net iki 10 cm. Smėlis gerina vandens filtraciją, oro patekimą prie šaknų, mažina temperatūros svyravimus dirvos paviršiuje, piktžolėtumą, sulaiko drėgmės išgaravimą vasarą, augalų iškilojimą žiemos metu. Smėlis skleidžiamas vėlai rudenį ar žiemą ant įšalusios žemės. Tinka vidutinio rupumo bei rupus smėlis be molio, kalkakmenių ar kitokių akmenų, nes akmenys gadina mechanizmus, kalkakmeniai mažina rūgštingumą, o molio dalelės užkemša dirvos kapiliarus ir neleidžia laisvai judėti orui ir vandeniui.

Kitas svarbus etapas – tai laukų formavimas ir lyginimas. Plotas lyginamas kelis kartus. Pirmiausia lyginamos duobės, nuolydis. Lyginti baigiama po visų kitų žemės darbų, paliekant nedidelį (apie 1°) nuolydį nuo vidurio į kraštus, kad po liūties ar palaisčius vanduo nesusirinktų lauko viduryje, o nubėgtų į griovius. Nors spanguolėms reikia nemažai drėgmės, jos neauga užmirkusiose vietose, kur vanduo telkšo paviršiuje. Daugelis daro klaidą pripildami vandens pasodinę spanguoles, nes matė plekėje jas taip augančias. O juk spanguolė iš tiesų auga ne baloje, bet kupste. Kadangi šaknims būtinas oras, spanguolės neauga netgi blogai orą ir vandenį praleidžiančiuose dirvožemiuose (labai susiskaldžiusiose durpėse, dumble, molyje ir pan.).

Kita vertus, vanduo vaidina labai svarbų vaidmenį įvairiose auginimo technologijos grandyse, būtina netoliese turėti vandens atsargų. Jeigu neįmanoma naudoti tvenkinio ar ežero vandens, tenka patiems įsirengti vandens telkinį. Tinka kiek rūgštus vanduo (pH 5,5–6,0). Kalkingas vanduo gali greitai neutralizuoti rūgštų dirvožemį. Gero derliaus garantija – tai vandens atsargos ir galimybė operatyviai jį naudoti. Vanduo naudojamas ne tik drėgmei palaikyti, bet ir plotui prieš žiemą užlieti, apsaugant jį nuo pavasario ir rudens šalnų. Vasarą laistant kovojama su ligomis ir kenkėjais, rudenį jis pasitelkiamas derliaus nuėmimui (jeigu tai šlapiojo tipo plantacija), lapams ir kitoms nuokritoms pašalinti.

Įdomumo dėlei gerai išlygintam 1 ha plotui vienam kartui užlieti reikės apie 2600 kub. m, o visoms spanguolyno reikmėms – apie 9000 kub. m vandens. Tad ruošiant sklypą spanguolynui, svarbu reikiamą dėmesį skirti vandens reguliavimo sistemos įrengimui: iškasti griovius, įrengti šliuzus, laistymo sistemą.

Plantacijose auginamų stambiauogių spanguolių stiebai storesni ir tvirtesni negu augančių Lietuvos miškuose. Jie būna dvejopi: šliaužiantys (vegetatyvūs) ir statūs (generatyvūs). Pagal uogų prinokimo laiką spanguolių veislės yra ankstyvosios, vidutinio ansktyvumo ir vėlyvosios. Lietuvos klimato sąlygomis labiausiai tinka auginti ankstyvesnes veisles: vėlyvesnės nespės laiku prisirpinti uogų. Svarbu įsidėmėti, kad įvairiose vetovėse bei įvairiuose dirvožemiuose skirsis tų pačių veislių augimas ir derlius, tad kurios iš ankstyvesniųjų tinkamiausios auginti, gali pasakyti tik patys augintojai, prieš tai išbandę įvairias jų veisles. Beje, uogynas derlingas tik trečiaisiais ketvirtaisiais metais po pasodinimo. Sodinukų galima įsigyti Kauno botanikos sode (vienetas kainuoja 2–3 Lt) ir iš spanguolių augintojų. Perkant sode, skirtingai nei turguose ar mugėse, galima pamatyti uogų stambumą, spalvą, jeigu derliaus metas – pajusti jų skonį. Norintiesiems auginti didelius spanguolių plotus, rekomenduojama iš pradžių pasisodinti apie 5 arus, o tik po to dauginti ir plėsti plantaciją.

Viename lauke turėtų būti sodinamos tik vienos veislės spanguolės. Jokiu būdu negalima maišyti įvairių veislių, nors jos visos ir būtų, pavyzdžiui, ankstyvosios – jų augimo ir sirpimo laikas skiriasi.