Dar neseniai Palerme mafijai mokėjo visi. Reketo mokestis vietos verslininkams buvo privalomas. Kaip koks valstybei mokamas mokestis.
„Cosa Nostra“ filialų vadams mokėjo ir gatvės batsiuviai, ir transporto bendrovių savininkai. Restoranų savininkai taip pat mokėjo. Bet vieną dieną atsitiko mafijos strategų nenumatytas dalykas: Palermo centre esančio restorano savininkas atsisakė mokėti duoklę.
Garsi praeitis, gera virtuvė
Su Vincenzo Conticello susipažinau atsisėdęs prie jo restorano „Antica Focacceria di San Francesco“ staliuko. Kresną vidutinio amžiaus vyriškį man pristatė bičiuliai iš Palermo.
Kepino karšta Sicilijos pavasario saulė, tačiau restoranas buvo pilnutėlis – ir viduje, ir lauke pietavo žmonės.
V.Conticello aprodė savo restoraną, papasakojo jo įspūdingą istoriją. Čia yra pietavę daugybė garsenybių: pradedant pirmuoju Sicilijos parlamento vadovu Ruggiero VII, Italijos karalystės vienytoju Giuseppe Garibaldi, baigiant šiuolaikinėmis Holivudo žvaigždėmis.
„Michelin“ gido įvertintas restoranas garsus savuoju „focaccia maritata“. Londono „Financial Times“ šį valgį apibūdino kaip vieną skaniausių patiekalų gastronomijos istorijoje.
Kas tai yra? Jei per daug nesigilini – sumuštinis. Bet pagamintas iš neįtikėtinų ingredientų: duonos, variniame katile patroškintos jaučio blužnies, sicilietiškos varškės sūrio („ricotta“) ir kietojo sicilietiško sūrio („caciocavallo“) drožlių.
Galbūt todėl tą kartą, kai pietavau pas V.Conticello, labiausiai mane domino pats restoranas ir jo virtuvė. Mat nė neįtariau, kokia drama vyksta restorano savininko gyvenime.
Beje, tada prie restorano mažutėje Šv.Pranciškaus aikštėje dar nebudėjo automatais ginkluoti karabinieriai.
Palermas tada dar nebuvo prabudęs.
Žygdarbis atpažinti mafiozus
Antrą kartą su garsaus restorano savininku ir vyriausiuoju virėju susitikau Romoje.
V.Conticello atvyko iš Palermo atsiimti Italijos užsienio žurnalistų asociacijos premijos už ypatingus nuopelnus – kulinarinio paveldo puoselėjimą ir už kovą su mafija.
„Aš esu restorano savininkas, o ne gangsterių medžiotojas.
Man kur kas įdomiau eksperimentuoti virtuvėje, o ne vaikščioti po teismus, bendrauti su antimafijos prokurorais.
Be to, žinote, ginkluota palyda – tai anaiptol nėra toks patogus dalykas, kaip galėtų pasirodyti.
Bet taip jau, matyt, susiklostė gyvenimas. Kitaip pasielgti negalėjau“, – aiškino man V.Conticello.
Keturiasdešimtmetis sicilietis tapo pirmuoju restorano savininku istorijoje, kuriam taikoma speciali apsaugos programa. O tai reiškia, kad nuo jo nesitraukia du ginkluoti policininkai. Karabinierių sargybos automobilis su įjungtais švyturėliais tapo neatsiejama Palermo restorano eksterjero detale.
Beje, V.Conticello ir jo brolis Fabio sako nieko itin didvyriško nenuveikę. Jie tiesiog atsakė teismo salėje į vieną prokuroro klausimą: „Ar jūs pažįstate šiuos asmenis?“
Broliai Conticello atsakė: „Taip, pažįstame.
Vyras su ramentais ir yra tas, kuris ateidavo į restoraną reikalauti reketo mokesčio“.
Reketo sezono saulėlydis
Advokatai, prokurorai, liudytojai, kaltinamieji – visi tie, kurie tuo metu buvo Palermo teismo bunkeryje, suglumę pakėlė galvas. Iki šiol vienintelis atsakymas į tokio pobūdžio klausimą buvo „ne“. Kitoks atsakymas buvo laikomas neoficialiu mirties nuosprendžiu.
Tam, kad jis nebūtų tuoj pat įvykdytas, antimafijos prokuratūra V.Conticello ir jo restoranui skyrė ginkluotą apsaugą.
Tiesa, nenumatytų įvykių po restorano savininko „taip“ vis vien buvo.
„Vieną dieną nei iš šio, nei iš to restoranas buvo užtvindytas – atseit vandentiekio avarija.
Bet jos priežastys taip ir liko nenustatytos“, – pasakojo V.Conticello.
Rugpjūčio mėnesį, pačiame turistinio sezono įkarštyje, kai daugiausia lankytojų ir gausiausias pelnas, dalis restorano darbuotojų pasitraukė – vieni „susirgo“, kiti pasiprašė atleidžiami.
Per tą laiką įvyko reketininkų teismo procesas, ir keturi „Cosa Nostra“ šeimų atstovai pateko už grotų.
Per Palermą nusirito sensacingos žinios: „Conticello atpažino“, „Conticello pasakė „taip“, „Conticello neišsigando“.
Nuo 1834 metų dirbanti „Antica Focacceria di San Francesco“ išgelbėjo iškabos garbę ir šiek tiek sutaupė.
Reketininkai prašė visai nedaug: sumokėti vienkartinį „nario mokestį“ – 50 tūkst. eurų ir „mėnesinį mokestį“ – 1000 arba 500 eurų.
Tie 500 eurų – tai „pizzo“. Šio trumpo žodžio nederėtų painioti su kitu, panašiai skambančiu – „pizza“.
Tarp dviejų daiktavardžių – ne tik semantinė, bet ir tragiška istorinė praraja. „Pizzo“ – tai duoklė mafijai, reketo mokestis. „Nemokėsi „pizzo“, nevalgysi picos – niūriai juokauja Sicilijos gyventojai.
Palerme – drąsuolių maištas
Tačiau maždaug prieš metus Sicilijos sostinė prabudo. Žodis „pizzo“ jau nebekelia aklos baimės verslininkams.
Kelia pasibjaurėjimą ir pyktį. Palerme prasidėjo savotiška revoliucija, masinis gyventojų maištas prieš mafijos diktatūrą.
Restorano „Antica Focacceria di San Francesco“ savininko pavyzdžiu pasekė ir kiti verslininkai. Jie nebenori mokėti privalomos duoklės „Cosa Nostra“ ir vis dažniau į prokurorų klausimą „ar pažįstate šiuos žmones“, atsako „taip, tai – reketininkai“.
Anksčiau visi žiūrėdavo banditams į akis ir sakydavo: „Ne, nepažįstu“.
Taip sakyti versdavo baimė ir žinojimas, jog bet koks pasipriešinimas – beprasmiškas, beviltiškas.
Per dešimt metų – nuo 1996-ųjų iki 2006-ųjų Palermo policija gavo vos keturis pranešimus dėl reketo. Nuo 2007 metų rudens verslininkų pareiškimai jau plaukia šimtais.
Sujudo ir jaunimas, studentai, teisininkai, žurnalistai.
Jie susibūrė į savanorių judėjimą „Addio pizzo“ („Reketui – sudie“. – P.J.). Vaikinai ir merginos užsirašė ant marškinėlių „Tauta, kuri moka duoklę, yra tauta be garbės“ ir išėjo į Palermo gatves.
„Šimtinė“ – prieš reketą
Judėjimo „Addio pizzo“ gretose šiandien – apie 7 tūkstančius miesto gyventojų.
Jie ne tik rengia viešus protestus prieš mafiją, bet ir stengiasi suteikti konkrečią pagalbą tiems verslininkams, kurie ryžosi pasakyti „ne“ mafijos duoklių rinkėjams.
Antireketo aktyvistai bendrauja su reketininkams pasipriešinusiais palermiečiais, teikia nemokamą teisinę pagalbą.
Jie stengiasi, jog karą mafijai paskelbę verslininkai nesijaustų vieniši priešindamiesi mafijos psichologiniam spaudimui.
„Addio pizzo“ iniciatyva atsirado „pirmoji šimtinė“.
Taip pasivadino šimtas Palermo verslininkų, kurie nutarė nebemokėti duoklės. Savo pasipriešinimą „Cosa Nostra“ jie išreiškė viešai: paskelbė savo pavardes laikraščiuose su prierašu: „Mes nebemokame“.
Maištaujančiųjų prieš mafiją gretose – daugiausia smulkūs verslininkai, parduotuvių, restoranų, barų savininkai.
Tačiau yra ir didelių bendrovių vadovų, transporto įmonių steigėjų.
Palerme netgi atsirado nedidelis prekybos centras, pavadintas „Punto pizzo free“ – prekybos centras be reketo.
Jame parduodamos tiktai nemokančių mafijai duoklės Palermo verslininkų prekės.
Palermo „šimtinėje“ yra tokių, kurie reketo mokestį buvo pradėję mokėti visai neseniai, „dėl šventos ramybės“, bet yra ir veteranų, kurie „pizzo“ mokėjo iš kartos į kartą jau ištisus dešimtmečius.
„Aš žadu ir toliau dirbti savo restorane. Ginsiu savo įsitikinimus ir restorano iškabos garbę. Gyventi ir dirbti saugomam policijos – nelengva, tačiau aš nesigailiu to, ką pradėjau“, – sako „Antica Focacceria di San Francesco“ savininkas V.Conticello.
Reketo strategija
* Anksčiau „Cosa Nostra“ strategija buvo paprasta, bet efektinga: neduoti ramybės reketo nemokančiam verslininkui, įtikinti jį, kad susimokėjęs jis ir jo šeima nebeturės jokių problemų.
* Jeigu auka spyriodavosi, ji pamažu būdavo izoliuojama nuo visuomenės, kol likdavo viena akis į akį su mafijos žudikais.
* Pirmasis signalas, kad ateis „pizzo“ surinkėjai, – užklijuota spyna. Jeigu vieną rytą įmonės savininkas rasdavo klijų „Super Attack“ pripildytą spyną, vadinasi, greitai pasirodys „svečiai“.
* Reketininkai niekada neskubina įvykių: su savo auka elgiasi draugiškai, kone tėviškai, atvirai negrasina, žada paramą, lengvatinį finansavimą, siūlo, kaip atsikratyti kreditų, žada naujas verslo rinkas.
* Pradinis mokestis paprastai būna labai nedidelis – vienas ar du procentai įmonės apyvartos. Tačiau vėliau jis didinamas tol, kol į reketo pelkę pakliuvęs verslininkas tampa visiškai priklausomas nuo mafijos.
* Jeigu „Cosa Nostra“ auditoriai įsitikina, kad jų auka iš tiesų nebepajėgia susimokėti mokesčių, tada kurį laiką pinigų nereikalauja, tačiau taiko kitokius prievartos metodus. Pavyzdžiui, priverčia priimti mafijai ištikimą buhalterį, kuris tvarko įmonės finansus, arba pasiūlo mokėti algą apsaugininkui, kuris taip pat yra mafijos atstovas.
* Nenorintiems mokėti reketo verslininkams taikomos įvairios šantažo priemonės. Kyla gaisras arba užliejamos patalpos. Į kompiuterius įninka paslaptingas virusas, pradeda strigti automobilių varikliai, netikėtai „suserga“ pusė darbuotojų.
* Palermo antireketo organizacijos duomenimis, Sicilijos sostinėje 80 proc. verslininkų vis dar moka „pizzo“.
* Mokestis renkamas kas mėnesį arba dukart per metus – prieš Kalėdas ir prieš Velykas. Didžiausios įmokos siekia kelis tūkstančius eurų, mažiausios – po penkis eurus. Tiek mafijai moka turguje alyvuogėmis prekiaujantys kaimiečiai.