„Negalėjau net įsivaizduoti, kad kada nors gyvenime įsikursiu malūne. Esu miesto vaikas, augau daugiabutyje. Neįsivaizdavau, kad galima gyventi kitaip.
Praėjo ju beveik dešimtmetis, kai mus užbūrė vandens malūnas. Iš čia nesinori išeiti“, – kalbėjo vilnietė Reda Baubonienė.
Eidama į darbą sunkiai savo namų duris užveria ir kaunietė Laura Morkūnaitė, kuri neseniai įsikūrė buvusiose Kauno kareivinėse.
Plungiškis Algimantas Veselis nustebino ne vieną, prieš keletą metų įsigijęs seną Plungės geležinkelio stoties vandentiekio bokštą ir jame įsikūręs.
Neįprastose vietose gyvenantys žmonės pripažįsta: apsigyventi kitokiuose nei įprasta namuose reikėjo drąsos.
Malūnas – ne tik romantika
R.Baubonienės namuose svečiams norisi pasilikti ilgiau. Tyliai čiurlena upė, medžių apsuptas erdvus kiemas ir neįprastas namas – restauruotas vandens malūnas.
Sunku patikėti, kad tokią keistai romantišką vietą galima rasti pačiame Vilniuje.
Čia viskas kaip prieš keletą šimtmečių – paprasti mediniai langai, lentomis apkaltos sienos ir pakulomis užkaišyti plyšiai.
Net malūno viduje nematyti nieko šiuolaikiško. Kelis dešimtmečius menantys baldai, senieji mediniai laiptai, grindys, iš raudonų plytų sumūryta siena.
Vandens malūnas kaip iš pasakos – paslaptingas ir romantiškas. Tačiau jo šeimininkė R.Baubonienė skuba išsklaidyti idilę.
„Manote, gyventi malūne labai romantiška? Tas malonus vandens čiurlenimas tik iš pradžių kelia gerus jausmus. Praleiskite čia naktį. Mūsų svečiai negali ramiai miegoti, nes nuolat laksto į tualetą“, – juokėsi keturiasdešimt trejų R.Baubonienė.
Nuolat užlieja grindis
Prieš beveik dešimtmetį kartu su šeima malūne įsikūrusi moteris pasakojo, jog gyvenimas šioje vietoje visai kitoks nei įprastuose namuose.
Baubonų šeimai teko priprasti prie tekančio vandens, potvynių ir atoslūgių.
Vasarą aplink zuja milijonai uodų, o po namo grindimis vis įsikuria nežinia kokie vandens gyvūnai.
Vis dėlto didžiausią rūpestį malūno šeimininkams kelia nuolatinė drėgmė ir kone kasmet užliejamos grindys.
„Manau, daugelis moterų to nepakeltų – už tokio būsto pasirinkimą prakeiktų ne tik vyrą, bet ir visą pasaulį, – juokėsi R.Baubonienė. – Ta nuolatinė drėgmė dažnai į neviltį varo ir mane. Ir dabar pirmame aukšte darome remontą, nes grindys buvo užlietos.
Tačiau kai viską susitvarkai, supranti, kad niekur kitur nenorėtum gyventi. Malūnas – kaip užburtas ratas, iš kurio visai nesinori išeiti“.
Artimieji nesuprato
Kai dvidešimt devynerių kaunietė L.Morkūnaitė rinkosi būstą, net nenutuokė, jog įsikurs prieš beveik šimtą metų statytose kareivinėse.
„Išvydus tą butą, man nekilo minčių, pirkti jį ar ne. Pardavėjams uždaviau vienintelį klausimą – kur turiu pasirašyti, kad galėčiau čia gyventi.
Draugai sužinoję apie tokį mano pasirinkimą bandė atkalbėti, siūlė nepirkti buto tokiame name.
Čia ne pats geriausias Kauno rajonas, o ir gyvenimas buvusiose kareivinėse jų nesužavėjo.
Tačiau kai išvydo mano namus, patys čia užsinorėjo įsikurti. Dabar kaimynystėje jau gyvena keli bendradarbiai“, – šypsojosi moteris.
Prieš keletą metų restauruotos buvusios Kauno kareivinės L.Morkūnaitę sužavėjo savo jaukumu.
Senos raudonos plytos, senoviniai skliautai, nutrinti granitiniai laiptai, kai kur ant sienų išlikę kareivių įspausti įrašai šiems namams suteikia gyvumo.
Bokštą nori paversti namais
Plungiškis A.Veselis nustebino ne vieną artimąjį, prieš keletą metų įsigijęs seną Plungės geležinkelio stoties vandentiekio bokštą.
25 metrų aukščio raudonų plytų vandentiekio bokštas buvo pastatytas praėjusio šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje.
Plungiškių geležinkelininkų Bombėjumi pramintas bokštas nebenaudojamas jau keletą dešimtmečių.
„Iš šio bokšto plytų turėjo būti sumūryta trobelė. Juk anuomet buvo plačiai paplitęs verslas: pigiai nupirkti nereikalingą pastatą, nugriauti ir uždirbti pardavus plytas. Nebegalėjau pro „Bombėjų“ ramia širdimi praeiti. Dėl to jį ir įsigijau“, – pasakojo A.Veselis.
Tapęs vandentiekio bokšto savininku, plungiškis suskubo jį tvarkyti. Trečiajame bokšto aukšte įsirengė poilsio kambarį su balkonu miegamajam.
A.Veselis į bokštą įleido daugiau šviesos – iškirto angas ir sudėjo langus. Teko pakeisti ir stogo dangą.
Sutvarkyti ir įrengti bokštą taip, kaip norėtų, plungiškis kol kas negali. Tam reikėtų didelių investicijų.
A.Veselis antrame bokšto aukšte norėtų įsirengti virtuvę, o pirmame – vonią ir tualetą.
Pačiame „Bombėjaus“ viršuje, buvusioje 150 kubinių metrų cilindro formos vandens talpykloje, turėtų atsirasti svetainė.
„Būtų šaunu, jei bokštą įsirengčiau, kaip esu sumanęs, ir apsigyvenčiau jame bent sulaukęs senatvės“, – svajojo vyriškis.
Įspūdis – iš vaikystės
Raimundas Alekna, psichoterapeutas“
„Pasirinkti namus neįprastoje vietoje žmones skatina pasakos.
Galbūt kam nors labai patiko herojus, kuris gyveno malūne ar sename apleistame name. Kai kurie žmonės iš tų pasakų niekada ir neišauga.
Kita vertus, visi žmonės nori į save atkreipti dėmesį, išsiskirti. Apsigyvendami neįprastose vietose, jie jau atkreipia į save dėmesį. Galbūt tokie žmonės nuolat jaučia normalaus pripažinimo alkį.
Negalėčiau pasakyti, kad neįprastose vietose gyvenantys žmonės yra išskirtiniai, keisti.
Džiugu, kad, pasirinkdami neįprastą vietą gyvenimui, žmonės sugeba įgyvendinti ir savo svajones. Dažniausiai tokie žmonės ir lieka tuose namuose gyventi iki grabo lentos“.