Plastmasiniu, gamykliniu, sintetiniu, beskoniu maistu pasišlykštėjusi žmonijos dalis turi viltį—judėjimą „Slow Food“. Prieš 20 metų mažučiame Šiaurės Italijos miestuke Bra gimusi kelių gero skonio maniakų bičiulystė tapo galinga „lėto maisto“ propagandos organizacija.
„Slow Food“ atsirado kaip absoliuti priešprieša „fast food“. Lėtas maistas—prieš greitą maistą. Dabar „McDonald‘s“ restoranai siūlo šviežias salotas, vaisius ir dietinius patiekalus. O prieš dvidešimt metų, kai Pjemonte buvo įkurtas „Slow Food“, pasaulis nenumaldomai greitėjo, pradedant nuo duonos kasdieninės ir baigiant nesuvalgytais pietumis. Greičiau, sparčiau, pigiau. Skubėti, nelaukti, pagreitinti. Nesigilinti, neprisiminti, nesustoti.
Nesidžiaugti. Šie „fast“ filosofijos imperatyvai būtų užvaldę pasaulį, jeigu ne „Slow Food“.
Lietuvoje šis judėjimas beveik nežinomas, o Vakaruose apie 100 tūkstančių žmonių 42 šalyse trokšta „slow“. Jie nešioja atlape judėjimo, kovojančio už lėtumą simbolį-mažytę sraigę.
Kodėl lėtumo revoliucija prasidėjo nuo kovos prieš greitąjį maistą? Kodėl aplamai prasidėjo nuo maisto?
„Mes blogai valgome, nes nebemokame valgydami išgyventi malonumo“—tvirtina „Slow Food“ įkūrėjas Carlo Petrini. Šį italą „The Time“ paskelbė pasaulio metų žmogumi. Vien už tai, kad jis pasiūlė: „Sustokime. Kol dar galime sustoti. Pajuskime valgio skonį ir aromatą. Įsigilinkime į tai, iš ko ir kaip jis pagamintas. Kur šio produkto tėvynė. Pasvarstykime, kokius jausmus ir prisiminimus mums kelia vienas ar kitas valgis“.
„Slow Food“ duomenimis, per paskutinius 50 metų pasaulyje išnyko maždaug trečdalis maisto produktų ir valgių receptų. Išnyko todėl, kad pasaulis tapo „fast“: greitas ir pigus. Jo antitezė—pasaulis „slow“—lėtas ir, žinoma, nepigus. C.Petrini klausia: kodėl pasiturintys žmonės taupo dieviško skonio bifšteksui iš nykstančios karvių rūšies „chianina“, bet netaupo „Armani“ apatinėms kelnaitėms arba paskutinio modelio „Pirelli“ padangoms.
Lyg ir sena, kažkur girdėta istorija: ką valgome, tuo ir esame. Ir atvirkščiai: esame tai, ką valgome. Ir kaip vertiname tai, ką valgome. Ką jaučiame valgydami. Ką suprantame. Ką prisimename.
Štai „Slow Food“ pavyzdys: sūris „Castelmagno Alpeggio“. 1277 metais rašytiniuose šaltiniuose minėtas unikalus sūris iš karvės, avies ir ožkos pieno buvo tapęs Pjemonto regiono sūriu karaliumi. Tai labai „slow“ sūris: jo gamybai reikia karvių, kurios ganosi maždaug pusantro kilometrų aukštyje tam tikroje Alpių vietoje, reikia sūrininko, kuris moka derinti trijų gyvulių pieno dozes, reikia specialios grotos, kurioje tas sūris bręsta.
Atėjo „fast“ laikai ir „Castelmagno Alpeggio“ buvo beveik užmirštas. Pernelyg reikalaujantis rankų darbų. Pernelyg tradiciškas. Pernelyg brangus. Pernelyg subtilaus skonio. Pernelyg „slow“. Yra dešimtys pigesnių, greičiau ir paprasčiau gaminamų sūrių, sūrių—„fast“.
„Slow Food“ judėjimas išgelbėjo retą produktą, suradęs paskutinius sūrininkus išmanančius jo gamybą. Įkūrė vadinamąjį „Presidio“—sargybos postą, kuris rūpinosi elitinio produkto išlikimu. „Castelmagno“ neišnyko. Tiesa, už jį tenka pakloti nemažai eurų. Bet unikalūs dalykai tuo ir skiriasi nuo masinių.
„Slow Food“ išgelbėjo daugybę unikalių produktų visame pasaulyje: turkiškai paruoštus kefalės ikrus, sicilietišką rankomis gaminamą jūros druską, vokišką putojantį vyną iš kriaušių, lenkišką skystąjį sūrį „oscypek“, amerikietišką sūrį iš šviežio avies pieno, meksikietiškas austres ir daugybę kitų produktų. Visus juos anksčiau ar vėliau būtų sunaikinęs „fast“ pasaulis.
Šios agresijos priežastis labai paprasta: laikas—pinigai. Laikas—vis labiau pinigai. „Fast“ maisto kultūros skverbimąsis—tai puolimas prieš etnines tradicijas, prieš tautos istoriją, prieš asmeninius vaikystės prisiminimus apie močiutės virtuvę.
Vienintelis būdas apsiginti—mąstyti, apie tai, ką valgai šiandien, apie tai, ką valgei vakar. Ir apie tai, ko galbūt nebevalgysi rytoj.
Aštuonios „slow food“—„fast food“ priešpriešos
I.Pirkti turguje—„slow“. Pirkti prekybos centruose—„fast“
II.Pirkti lietuviškus krapus ir bulvikes—„slow“. Pirkti estiškus krapus, olandiškas bulves—„fast“.
III.Nostalgiškai prisiminti skaniausius močiutės gamintus patiekalus—„slow“. Niekinti šeimos virtuvės tradicijas—„fast“.
IV.Valgyti su šeima vakarienę prie staltiese uždengto stalo—„slow“. Atsisakyti vakarienės iš baimės sustorėti—„fast“.
V.Stengtis sužinoti, iš ko padarytas maisto produktas, kokia jo kilmė—„slow“. Negalvoti apie maisto kilmę—„fast“.
VI.Būti išrankiu valgytoju, atidžiu ragautoju—„slow“. Valgyti bet ką—„fast“.
VII.Skirti tam tikrą šeimos biudžeto dalį ekologiškiems, tradiciniams maisto produktas—„slow“. Maistui sutaupytus pinigus skirti baldams ar televizoriui—„fast“.
VIII. Kalbėti ir galvoti apie valgį—„slow“. Nekalbėti ir negalvoti apie valgį—„fast“.