Merginos, kurioms viskas įdomu

Ki­tas šven­tės-kon­kur­so da­ly­ves, am­žiu­mi tin­kan­čias bū­ti jų mamo­mis ar močiutė­mis, mer-­gi­nos pra­len­kė šei­mos tra­di­ci­nių pas­nin­ko val­gių ga­mi­ni­mo bei pa­tei­ki­mo, tau­tos tra­di­ci­jų iš­ma­ny­mo, ta­len­to de­monst­ra­vi­mo rung­ty­se.

Da­ly­vau­ti žo­lin­čių ir svei­kuo­lių ren­gi­niuo­se prieš tre­jus me­tus mer­gai­tes pa­ska­ti­no Onos ma­ma Ri­ta. Su­strei­ka­vus svei­ka­tai ji pra­dė­jo do­mė­tis gy­dy­mu sul­ti­mis. Pa­bu­vo­jus pir­mo­sio­se sul­čių gė­ri­mo sto­vyk­lo­se sa­vi­jau­ta pa­ge­rė­jo, to­dėl vi­są sto­vyk­lo­se įgy­tą pa­tir­tį mo­te­ris pra­dė­jo tai­ky­ti ir sa­vo šei­mo­je. Ona ir jos drau­gė Rū­ta – pa­čios tik­riau­sios R. Ja­sins­kie­nės pa­se­kė­jos.

Kai prieš tre­jus me­tus Žo­lin­čių aka­de­mi­jos pre­zi­den­tė Da­nu­tė Kun­čie­nė Kau­ne or­ga­ni­za­vo pir­mą­ją „Lie­tu­vai­tės šei­mi­nin­kės“ šven­tę, mer­gai­tės ren­gė­si da­ly­vau­ti An­ta­no ir Jo­no Juš­kų et­ni­nės kul­tū­ros mu­zie­ju­je or­ga­ni­zuo­ja­ma­me įdo­mia­me ren­gi­ny­je. Pa­si­ro­do, 1819-1880 me­tais gy­ve­nęs ku­ni­gas ir lie­tu­vių liau­dies dai­nų rin­kė­jas An­ta­nas Juš­ka dar to­li­ma­ja­me XIX am­žiu­je ren­gęs „mi­sių“ rin­ki­mus.

Tik vie­toj šian­dien ga­na ero­tiš­kų bi­ki­nių de­monst­ra­vi­mo var­žy­tu­vių ta­da bū­da­vo ma­tuo­ja­mos il­giau­sios ka­sos, sa­vęs pri­sta­ty­mo su­ge­bė­ji­mus mer­gi­nos pri­va­lė­jo pa­tiek­ti ska­niu, bet pi­giu pa­tie­ka­lu, o aukš­čiau­sias eru­di­ci­jos ver­ti­ni­mo ba­las ati­tek­da­vo tai, ku­ri dai­nų rin­kė­jui pa­dai­nuo­da­vo jam dar ne­ži­no­mą dai­ną. Ona ir Rū­ta ruo­šė­si et­no­gra­fi­niam ren­gi­niui, o ma­mų – Ri­tos Ja­sins­kie­nės bei Re­dos So­lo­gu­bie­nės – pa­de­da­mos – ir pir­mo­jo­je „Lie­tu­vai­tės šei­mi­nin­kės“ šven­tė­je. Da­bar A. Juš­kos reng­tų „mi­sių“ rin­ki­mų nuo­sta­tos sėk­min­gai pa­si­tar­nau­ja ir „Lie­tu­vai­tės šei­mi­nin­kės“ var­žy­tu­vė­se.

„Ma­mos su­pir­ko pro­duk­tus, kon­tro­lia­vo ir tal­ki­no mums ga­mi­nant val­gius, daug pa­dė­jo ir pa­ta­rė, nes be jų pa­ta­ri­mų var­gu ar bū­tu­me vis­ką at­li­ku­sios pa­gal kon­kur­so rei­ka­la­vi­mus, – pri­si­me­na mer­gi­nos. – „Lie­tu­vai­tės šei­mi­nin­kės“ var­žy­tu­vė­se la­bai pra­ver­tė ir dai­na „Pa­sė­jau rū­tą, pa­sė­jau mė­tą“, ku­rią re­pe­ta­vo­me mu­zie­ju­je or­ga­ni­zuo­tam ren­gi­niui.“

Drau­gės dar ne­pa­mir­šu­sios to tre­jų me­tų var­žy­tu­vių jau­du­lio, juk rung­tis vi­sus kar­tus te­ko su ge­ro­kai už jas vy­res­nė­mis ir tik­rai pa­ty­ru­sio­mis šei­mi­nin­kė­mis. Pa­sak Onos, abi džiau­gė­si, kai po pir­mo­jo pri­pa­ži­ni­mo šven­tės or­ga­ni­za­to­riai at­ei­ty­je pa­ža­dė­jo jas kvies­ti bū­ti ko­mi­si­jos na­rė­mis. „Tik… tą pa­ža­dą pa­mir­šo, pa­sa­kė, kad esa­me per­ne­lyg jau­nos. To­dėl vėl pa­ra­gi­no bū­ti var­žy­tu­vių da­ly­vė­mis, – pa­sa­ko­ja Ona. – Tad ir da­ly­va­vo­me, ir pa­ro­dė­me, kad ga­li­me vėl iš­ko­vo­ti „Lie­tu­vai­tės šei­mi­nin­kės“ var­dą.

Da­ly­vau­ti šių­me­tė­je šven­tė­je nu­spren­dė­me pas­ku­ti­nį­kart. Ir vi­sai ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar lai­mė­si­me, ar ne. Mat kas­met vis dau­giau lai­ko rei­kia skir­ti moks­lui, esa­me vis la­biau už­im­tos. Jei ne ma­mos, šie­met kon­kur­sui tik­rai ne­bū­tu­me spė­ju­sios pa­si­ruoš­ti. Jos vėl su­pir­ko pro­duk­tus, ste­bė­jo, ar lai­ko­mės re­cep­tū­rų“, – at­vi­rau­ja mer­gi­nos.

Jos taip pat nuo­šir­džiai pri­si­pa­žįs­ta, jog pa­trauk­lų kon­kur­si­nio sta­lo api­pa­vi­da­li­ni­mą – bal­tos ir rau­do­nos spal­vų de­ri­nį (bal­ta stal­tie­sė ir in­dai, rau­do­na puokš­tė su krū­mo ša­ke­lė­mis, bu­ro­kė­lių sū­ris ir čes­na­ky­nė) pa­siū­lė Onos ma­ma.

„Pa­tie­ka­lus šven­tei rin­ko­mės at­si­žvelg­da­mos į pa­grin­di­nę kon­kur­so są­ly­gą – val­giai tu­ri bū­ti kuo pi­ges­ni, svei­kes­ni ir iš­lai­ky­ti se­ną­sias et­no­gra­fi­nių val­gių tra­di­ci­jas, – pa­sa­ko­ja Ona. – Iš da­lies tam pa­si­tar­na­vo la­bai se­na že­mai­tiš­kų val­gių re­cep­tų kny­ga. Tie­sa, kai ką pa­to­bu­li­no­me (ka­ko­rų dar­žo­vių įda­ras bei se­nu­čiu­ko gi­ra (vie­toj mie­lių ima­mi apy­niai) la­biau ati­tin­ka šian­die­nes svei­kuo­liš­ką­sias nuo­sta­tas), kai ką, kaip rei­ka­la­vo kon­kur­so są­ly­gos, ga­mi­no­me iš­sau­go­da­mos šei­mos tra­di­ci­jas (gi­mi­nės ka­lė­di­niai py­ra­gė­liai su šil­ba­ra­vy­kiais ir mo­čiu­tės bu­ro­kė­lių sū­ris).“ O da­ly­vau­ti tau­tos tra­di­ci­jų, tau­to­sa­kos ži­nių ban­dy­muo­se, pri­sis­ta­ty­ti liau­dies dai­na, o Onai – dar ir pa­griež­ti smui­ku – bu­vo vie­nas ma­lo­nu­mas.

Ona (ne­mėgs­ta, kai į ją krei­pia­ma­si ma­lo­ni­niu ma­žy­bi­niu var­du) ir Rū­ta sa­vo drau­gys­tę skai­čiuo­ja dau­giau nei de­šimt me­tų. Su­si­pa­ži­no dar bū­da­mos dar­že­li­nu­kės. Ma­žo­ji Ja­sins­kai­tė sve­čia­vo­si pas se­ne­lius, o Rū­te­lė yra jų kai­my­nė. Ir nors mer­gai­tės gy­ve­no ir te­be­gy­ve­na skir­tin­guo­se Kau­no mik­ro­ra­jo­nuo­se, ei­na į skir­tin­gas mo­kyk­las (Ona nuo pir­mos kla­sės pra­dė­jo lan­ky­ti J. Nau­ja­lio gim­na­zi­ją, o Rū­ta mo­ko­si Kal­nie­čių vi­du­ri­nė­je), ta­čiau jų drau­gys­tė tik stip­rė­ja. Ir stip­ri­na ją ne tik ver­tai lai­mė­ti „Lie­tu­vai­tės šei­mi­nin­kės“ ti­tu­lai.

„Pra­dė­jus ei­ti į mo­kyk­lą, ma­ma pa­ska­ti­no ma­ne po pa­mo­kų lan­ky­ti dai­lės už­si­ė­mi­mus. Vie­nai ten bu­vo ne­drą­su, to­dėl pa­kal­bi­nau Rū­tą. Su­si­tik­da­vo­me dai­lės už­si­ė­mi­muo­se, sve­čiuo­jan­tis pas se­ne­lius, lan­kė­me cho­re­lį prie Vy­tau­to baž­ny­čios, da­ly­vau­ja­me tal­ko­se, A. ir J. Juš­kų et­ni­nės kul­tū­ros mu­zie­jaus ren­gi­niuo­se“, – pa­sa­ko­ja Ona.

Dai­lės mer­gai­tės dar mo­kė­si bū­da­mos penk­to­kės. Ta­čiau grei­tai pa­ju­to, jog tie­sio­gi­nius moks­lus ir po­pa­mo­ki­nę veik­lą ne taip jau leng­va su­de­rin­ti. Mat pa­mo­kos mo­kyk­lo­je daž­nai baig­da­vo­si apie 16 val., o dai­lės už­si­ė­mi­mai tuo me­tu tik pra­si­dė­da­vo. „Tas už­im­tu­mas pri­ver­tė rink­tis. Dai­lės at­si­sa­kė­me. Da­bar ir pa­čios jau­čia­me, kad tie ke­le­ri me­tai mums da­vė ne tik ben­drą iš­pru­si­mą, – pri­si­pa­žįs­ta Ona. – Dai­lės už­si­ė­mi­muo­se įgy­tos ži­nios man la­bai pra­ver­čia ir mo­kan­tis mu­zi­kos.“

Da­bar mer­gi­nos svars­to, ar ne­ver­tė­tų vėl at­nau­jin­ti šiuos moks­lus, kaip ra­gi­na bu­vę dai­lės mo­ky­to­jai. Mat bai­gusios dai­lę tu­rė­tų pa­pil­do­mų ba­lų, ku­rie la­bai pra­vers­tų ren­kan­tis to­li­mes­nes stu­di­jas ir gy­ve­ni­mo už­si­ė­mi­mą.

Šis jų žvilgs­nis į at­ei­tį tik­rai ne­vai­kiš­kai įžval­gus. Ona drįs­ta abe­jo­ti, ar sa­vo gy­ve­ni­mą sies su smui­ku, ku­riam kas­dien sa­va­ran­kiš­kai pri­va­lu skir­ti po 4 val. O kur dar ki­tų pa­mo­kų ruo­ša, ku­ri daž­nai už­si­tę­sia po vi­dur­nak­čio… Rū­ta ne­ga­li iš­skir­ti ku­rį nors vie­ną la­biau­siai pa­tin­kan­tį iš mo­kyk­lo­je dės­to­mų da­ly­kų. Ta­čiau ją la­bai trau­kia mo­der­nie­ji šo­kiai – bre­ak dan­ce, Hip Ho­pas. Tik iš tė­vų šiam sa­vo po­mė­giui ne­su­lau­kian­ti en­tu­zias­tin­go pri­ta­ri­mo. Ne­ri­mas­tin­gai į jo­ji­mo tre­ni­ruo­tes kas­kart iš na­mų iš­lei­džia­ma ir Ona. O ši va­lan­dų va­lan­das ga­lė­tų pa­sa­ko­ti apie žir­gų spor­tą, apie jai ne­ap­sa­ko­mai pa­tin­kan­čius že­mai­tu­kus, apie bu­vu­sį tre­ne­rį, ku­ris bu­vo ge­ras sa­vo jau­nie­siems jo­ji­kams ir my­lė­jo žir­gus, apie vie­nin­te­lį kon­kū­rą, ku­ria­me jai te­ko da­ly­vau­ti…...

Daug ben­dry­bių vie­ni­ja ir ko­kios skir­tin­gos, pa­si­ro­do, yra šios mer­gi­nos! Ar bū­ti ge­riau­sio­mis drau­gė­mis tie skir­tin­gu­mai ne­mai­šo? Abi nu­si­juo­kia ir Ona, kaip pa­pras­tai, su­siz­grim­ba at­sa­ky­ti pir­mo­ji: „Aš nuo ma­žens stra­ka­las, no­riu tuoj, grei­tai vis­ką ži­no­ti. Rū­ta ra­mes­nė. Aiš­ku, kad pyks­ta­mės, bet daž­niau­siai aš bū­nu kal­ta, nes esu karš­to bū­do. Pri­si­pa­žįs­tu pa­si­karš­čia­vu­si, at­si­pra­šau, nors tai ir nė­ra leng­va.“

„Tik­ra ge­riau­sia drau­gė“ – taip vie­na ki­tą va­di­na mer­gi­nos. Ir pri­si­pa­žįs­ta, kad tarp bend­ra­klasių nė­ra ki­tos to­kios kaip Onai – Rū­ta, o Rū­tai – Ona.

„Lie­tu­vai­tės šei­mi­nin­kės“ šven­tės nu­ga­lė­to­jų Onos Ja­sins­kai­tės ir Rū­tos So­lo­gu­bai­tės kon­kur­si­nių pa­tie­ka­lų re­cep­tai

Pa­džio­vin­tos juo­dos ru­gi­nės duo­nos, apy­nių, ru­do­jo cuk­raus, sau­ja ra­zi­nų, 3 l ver­dan­čio van­dens, cit­ri­na.

Duo­ną už­pli­ky­ti ver­dan­čiu van­de­niu, pa­sta­ty­ti šil­tai ir pri­deng­ti mar­le. Po 4 val. nu­koš­ti, su­pil­ti pa­gal sko­nį pa­sal­dy­tą apy­nių nuo­vi­rą ir lai­ky­ti šil­tai. Kai pra­dės rūg­ti (pra­dės pu­to­ti), su­ber­ti nu­plau­tas ra­zi­nas ir sta­ty­ti vė­ses­nė­je vie­to­je. 5 val. prieš var­to­ji­mą su­mes­ti karš­tu van­de­niu nu­pli­ky­tą ir plo­nais grie­ži­nė­liais su­pjaus­ty­tą cit­ri­ną.

Čes­na­ky­nė

2 vir­tos bul­vės, rau­gin­tas bu­ro­kas, pu­sė čes­na­ko, mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, drus­kos, 1 l van­dens. Nu­lup­tas čes­na­ko skil­te­les iki vien­ti­sos ma­sės su­trin­ti su vir­to­mis bul­vė­mis, įber­ti pi­pi­rų, pa­sū­dy­ti. Ma­sę už­pil­ti atau­šu­siu vi­rin­tu van­de­niu ir su­dė­ti stam­biai tar­kuo­tą bu­ro­ką. Mo­čiu­tės bu­ro­kė­lių sū­ris

3 vi­du­ti­nio dy­džio bu­ro­kė­liai, svo­gū­nas, mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, drus­kos, alie­jaus.

Bu­ro­kė­lius iš­kep­ti or­kai­tė­je, at­vė­su­sius su­tar­kuo­ti bu­ro­ki­ne tar­ka ir pa­ke­pin­ti kep­tu­vė­je ant alie­jaus. Ke­pant dė­ti su­smul­kin­tą svo­gū­ną, ber­ti mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, pa­sū­dy­ti. Kai ma­sė pra­vės, for­muo­ti sū­rį. Pa­tiek­ti su kep­to­mis karš­to­mis bul­vė­mis.

0,5 l sė­me­nų, svo­gū­nas, mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, drus­kos.

Šva­rias sė­me­nis pa­ke­pin­ti kep­tu­vė­je, kol ge­rai ap­skrus. Dar karš­tas ge­rai su­grūs­ti, kad pa­si­da­ry­tų vien­ti­sa ma­sė. Taip pa­ruoš­tas sė­me­nis su­vers­ti į mo­li­nį du­be­nė­lį, įber­ti mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, pa­sū­dy­ti, su­dė­ti smul­kiai ka­po­tą svo­gū­ną, iš­mai­šy­ti. Karš­tas su lu­pe­na vir­tas bul­ves mir­ky­ti į spir­gy­nę ir val­gy­ti. Tai Že­mai­ti­jos re­gio­no val­gis, ta­čiau ska­nus jis ir ki­tų Lie­tu­vos kraš­tų sma­li­žiams.

Su lu­pe­no­mis vir­tų bul­vių, drus­kos.

Įda­ras: ly­gios da­lys mo­liū­go, mor­kų ir ko­pūs­to, sau­lė­grąžų alie­jaus, drus­kos, prie­sko­nių. Mo­liū­gą ir mor­ką stam­biai su­tar­kuo­ti, ko­pūs­tą – ne­stam­biai su­pjaus­ty­ti. Vis­ką pa­troš­kin­ti ne­di­de­lia­me kie­ky­je van­dens su tru­pu­čiu alie­jaus, pa­sū­dy­ti, įber­ti prie­sko­nių.

Bul­ves nu­lup­ti, su­mal­ti mės­ma­le. Ma­sę pa­sū­dy­ti ir ge­rai iš­min­ky­ti, kad bū­tų pu­ri. Da­ry­ti ne­di­de­lius, pu­sės pirš­to sto­rio ap­va­lius bly­ne­lius, į vi­dų dė­ti įda­ro, ap­spau­dy­ti kraš­tus ir už­rai­ty­ti. Kep­ti vi­du­ti­nio karš­tu­mo or­kai­tė­je 15-20 min.

Gi­mi­nės ka­lė­di­niai py­ra­gė­liai su šil­ba­ra­vy­kiais

Džio­vin­tų šil­ba­ra­vy­kių, svo­gū­nas, alie­jaus, mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, drus­kos. Teš­la: 100 g kai­miš­ko svies­to, 1 kg mil­tų, tru­pu­tis van­dens.

Gry­bus va­ka­re už­merk­ti pie­ne ar van­de­ny­je, ry­to­jaus die­ną iš­vir­ti, at­vė­su­sius ir nu­var­vė­ju­sius smul­kiai su­pjaus­ty­ti ar­ba su­mal­ti mės­ma­le ir pa­ke­pin­ti alie­ju­je su smul­kin­tu svo­gū­nu. Pa­sū­dy­ti, įber­ti pi­pi­rų. Teš­lą iš­ko­čio­ti, stik­li­ne iš­spaus­ti ap­skri­ti­mus, į juos dė­ti pa­ruoš­tos gry­bų ma­sės, su­spaus­ti, už­rai­ty­ti kraš­tus ir apie pus­va­lan­dį kep­ti vi­du­ti­nio karš­tu­mo or­kai­tė­je.