J.Kazickas savo gyvenimo filosofijoje randa vietos vynui, jo saikingam vartojimui.
Šeimininkas pasitinka plačiai šypsodamasis ir nuveda į savo darbo kabinetą. Klestelėjus į krėslus, dr. J.Kazickas iš karto pradeda dalintis savo, kaip pats save apibūdina – vyno smagurio, gyvenimo filosofija apie vyną.
Ponas Juozas prisimena, kaip jo mama iš sode augančių uogų ir vaisių gamindavo vynus, kuriuos supilstydavo į butelius ir užkasdavo į žemę keleriems metams pabrandinti. Tarpukariu vynus vartodavo tik pasiturinčios šeimos. Tarp kukliau gyvenančių žmonių buvo gaji rusiška tradicija gerti degtinę. Kazickų šeimai gyvenant Vilkaviškyje, pono Juozo sesuo buvo ištekėjusi už karininko, kuris iš Vokietijos parsiveždavo vermuto ir kitokių vynų, kuriuos gerdavo kaip aperityvą, dr. Kazicko žodžiais – „kaip kokteilį“.
Ryškiausias atsiminimas apie vyną, palikęs neišdildomą įspūdį išliko, kai 1943 m. su bičiuliu profesoriumi Pranu Padaliu-Padalskiu susitikę Berlyne nuėjo į restoraną ir dabar dar madingame Kurfürstendammo rajone, esančiame vakarinėje miesto dalyje.
Laukdami prie baro valgio vyrai užsisakė vyno, tačiau pakeisti savo pasirinkimą įtikino barmenas, pareklamavęs naujai gautą vengrišką vyną. Ponas Kazickas pasakoja: „Iki šiol prisimenu sodrią gintarinę vyno spalvą ir saldų, ilgai burnoje išliekančio skonio desertinį gėrimą – tai buvo penkių „puttonyos“ (iš šešių – aut. past.) saldumo tokajus. Išlenkėme po stiklelį ir turėjome teisę dar į vieną“. Nuo tada, kai galėjo sau leisti, J.Kazickas kasmet stengdavosi įsigyti keletą butelių tokajaus vyno.
J.Kazickas pripažįsta, kad prieš pradedant verslą domėjimąsi vynais ribojo finansinės galimybės. Apsigynusį daktaro disertaciją ir pradėjusį verslą kelionės jį nuvedė į Vokietiją, o išsamesnė pažintis su vynais prasidėjo šeštajame XX a. dešimtmetyje – garsaus ir dabar verslo bei politikos garsenybių mėgstamo Hamburgo viešbučio „Vier Jahreszeiten“, įkurto 1897 m., restorane „Haerlin“.
Reikia pastebėti, kad restoranas ir dabar yra vienas geriausių Vokietijoje: nuo 2001 m. restoranas išlaiko vieną (iš trijų) „Michelin“ žvaigždutę, nuo 2004 m. – 17 (iš 20) balų viename iš įtakingiausių prancūzų restoranų gide „Gault Millau“, o JAV vyno žurnalas „Wine Spectator“ 1999, 2000 ir 2007 m. restoraną apdovanojo už vieną įspūdingiausių pasaulyje vyno meniu.
Šeimininkas geru žodžiu mini tuometį restorano someljė, kuris, pamatęs, kad restorano lankytojas domisi vynais, visokeriopai patarinėdavo. Dažnai ten lankantis, besikonsultuojant ir diskutuojant buvo ragaujama vis įvairesnių vokiškų vynų.
„Jis parinkdavo vynus, o aš mokėdavau. Tai buvo gera kombinacija“, – šelmiškai nusijuokia šeimininkas. Someljė ne tik patardavo restorane, bet ir užsakydavo mėgstamų vynų, kuriuos naujas vyno gurmanas veždavosi namo.
Iki šiol dr. J.Kazickas prisimena legendinio 1959 m. vokiškų vynų derliaus ragautus ir jo rūsyje saugomus vynus. Vėliau verslas nuvedė į Prancūziją bei Italiją, ir taip plėtėsi pažintys su tų kraštų vynų subtilybėmis. Susidomėjimas vynu, trumpai tariant, buvo nulemtas verslo reikalų. Ponas Juozas įsitikinęs, kad vystant verslą, ypač vyno šalyse, labai svarbu domėtis vynais: jie skanaujami per verslo pietus, dera įvertinti ir pastebėti geras jų skonio savybes ar pademonstruoti gilesnes.
Geras vynas, pasak pašnekovo, ragaujant suteikia malonumą, ypač prie maisto: visi skonio receptoriai būna tarsi paliečiami ir nuteikiami maloniai. Vynas – tai ne vanduo ir ne likeris, o veikiau eliksyras, kuriuo galima pasidžiaugti, pabrėžia šeimininkas.
Jis iš karto pasako, kad nepretenduoja į vyno žinovus, tačiau nuolat domisi, skaito „The New York Times“ vynui skirtą skiltį ar „Wine Spectator“ žurnalą, kuriuose randa daug patarimų, kokius vynus verta kolekcionuoti ar paragauti. Aistra vynams, prasidėjusi nuo vokiškų vynų, tęsėsi susižavėjus prancūziškais „Premier Cru“ – kaip antai „Château Margaux“ ir „Château Latour“, ir gerais Kalifornijos vynais.
„Gailiuosi, kad tais laikais nepirkau daugiau gerų prancūziškų vynų, nes, pavyzdžiui, „Château Cheval Blanc“ kainuodavo iki 10 JAV dolerių už butelį, o dabar jų kainos kosminės“, – teigia dr. J.Kazickas.
Pašnekovo įsitikinimu šiais laikais vynas šiek tiek prarado savo žavesį: „Neseniai atidariau 1960 m. derliaus „Château d‘Yquem“, ir niekas prie stalo nenumirė iš netikėtumo, nors tai buvo iš tiesų labai geras vynas“. Jo nuomone, geri amerikiniai vynai kokybe nenusileidžia prancūziškiems, be to, neblogi vynai gaminami Čilėje, Australijoje, Argentinoje ir PAR. Mėgstami pono J.Kazicko vynai gaminami iš “Cabernet Sauvignon”, “Chardonnay” ir “Sauvignon Blanc” vynuogių, o vyno taurė yra neatskiriama Kazickų šeimos pietų ir vakarienės dalis.
Bet šeimininkas pabrėžia, kad saikas yra labai svarbus vartojant vyną: jo šeimoje per dieną negeriama daugiau nei 1–2 taurės žmogui.
Domėjimasis vynu ir jo kolekcionavimas tapo ilgalaikiu hobiu. Dabar J.Kazicko rūsyje Niujorke yra daugiau kaip 7000 butelių, kurių seniausias yra 1918 m.
Beje, vienas didžiausių JAV vyno pardavėjų ir aukcionų organizatorių „Zachys“ kolekcijai vyno rūsyje yra oficialiai suteikęs aukščiausią įvertinimą. Pašnekovas prisimena, kaip vyno ekspertai keletą dienų praleido rūsyje klasifikuodami ir aprašinėdami sukauptus vynus, kuriuos jis šiomis dienomis dažnai dovanoja savo vaikams ir mėgaujasi su artimaisiais.
„Būna, atsineši kelis „Château Petrus“ butelius pas vaikus, o jie juokauja, kad skauda širdį gerti tokį dabar pabrangusį vyną. Bet vynu reikia mėgautis geroje kompanijoje“ – šypsodamasis teigia ponas Kazickas. Jis su malonumu vardina mėgstamų 1959, 1962 ir 1982 m. derlių vynus, saugomus rūsyje. Vilniuje, teigia pašnekovas, taip pat yra nedidelė vyno kolekcija, skirta kasdieniam vartojimui.
Paklaustas apie patarimus pradedančiam vyno entuziastui šeimininkas siūlo pradėti nuo paprasčiausių vynų ir atrasti skonių skirtumus bei vyno ir maisto dermę. Vėliau patartina pereiti prie geresnių vynų, „kad geras skonis nesusiformuotų prie 50 centų vertės butelio“.
Vyno kultūra, jo nuomone, vystosi pamažu, ateina kaip šeimos tradicija su neskubėjimu, vyno vertinimu, bendravimu, saikingu vartojimu. Pačiose JAV vyno kultūra taip pat dar tik įgauna pagreitį, ir dažnas vartoja viskį ar džiną.
Pašnekovas valiūkiškai pataria svečiuose už gerą maistą ir vyną nepamiršti padėkoti šeimininkei bei šeimininkui. Klausiu, ar niekada nekilo noras gaminti savo vynus Kalifornijoje?
Kiek pagalvojęs pašnekovas pripažįsta, kad toks sumanymas jam nebuvo svetimas, tačiau viską gerai apskaičiavęs suprato, kad gyvenant Niujorke laiko, administravimo ir finansiniai ištekliai ilguoju laikotarpiu būtų nemaži, todėl šios minties buvo atsisakyta.
Pokalbiui greitai artėjant į pabaigą ir kitiems interesantams šurmuliuojant už durų, klausiu, ką vyno smaguris patartų Lietuvos vyno gerbėjams. Atsakymas paprastas: „Domėkitės ir ragaukite. Vynas yra tarsi Dievo eliksyras, kuriuo turime džiaugtis“.