***
"Sunku būtų tam tikras Lietuvos kavines pavadinti mėgstamiausiomis. Gal ir banalu, bet mėgstu užsukti į tinklo „Double Coffee“ kavines, kurių kiekviena Vilniuje – šiek tiek kitokia. Įdomiausia iš jų įsikūrusi Pilies gatvėje, kurios rūsyje net kavos kvapas nesugeba nugalėti dvelkiančių drėgmės ir pelėsių kvapų...
„Double Coffee“ man patinka dėl labai pragmatiškų priežasčių: netoli namų, gausus kavos ir arbatos pasirinkimas, galima skaniai užkąsti. Vilniuje taip pat mėgstu lankytis kavinėse-klubuose, tokiuose kaip „Cosy“, „Woo“ ar „In vino“. Man patinka šių kavinių netradicinis požiūris į maistą (pavadinčiau jį anglišku žodžiu fusion – įvairių tautų virtuvių sintezė), įdomus interjeras, nebloga muzika, cool crowd (liet. „rami publika“), nors ne visada.
Nesu gurmanas, tačiau vertinu japonų ir italų virtuvę (tiesa, ne Vilniuje ir ne Lietuvoje), taip pat arabų (vadinomoji Vidurio Rytų), meksikiečių virtuvę JAV. Mėgstu patiekalus, kuriuose dera skirtingų tautų virtuvių elementai. Mano mėgstamiausias patiekalas? Atsakyčiau, kad didysis mėsainis (angl. Big Mac), bet tai nebūtų tiesa...
Kalbant rimtai, mėgstu Cezario salotas, nors Lietuvoje jos labai skiriasi nuo tokių, kokias ruošia Amerikoje. Labai patinka japoniškas ir tailandietiškas patiekalas iš rytietiškų makaronų bei visokiausių priedų (pad thai). Mėgstu įvairių tautų aštrius patiekalus. Iš kavų labiausiai mėgstu neriebią (angl. fat free) balintą kavą.
Kartais jaučiu nostalgiją savo vaikystės, ankstyvos jaunystės kavinėms Pilies gatvėje, iš kurių garsiausia buvo „Vaiva“. Ši kavinė garsėjo pikantiška mišraine ir dešrelėmis. Atsimenu, kad joje dažnai sedėdavo Vilniaus pažiba Rožytė – visada ryškiai pasidažiusi moteris iš Vievio, dabar vaikštinėjanti Vilniaus gatvėmis prašydama pinigų.
Kartais „Vaivoje“ geriančią kavą galėjai pamatyti ir amžiną atilsį poetę Juditą Vaičiūnaitę. Jau nuo pat ankstyvo ryto į šią kavinę „pataisyti sveikatos“ užsukdavo pagiringi menininkai – konjakas, degtinė ir visi kiti sovietiniai gėrimai ten liejosi laisvai.
Mums, studentams, ši kavinė taip pat buvo rojus – pigu, greita, bohemiška. 1989–1991 m. dažnai užsukdavom ir į kitoje gatvės pusėje buvusią „Ledainę“. Kai turėdavom daugiau pinigų, eidavome pavalgyti į „Amatininkus“ arba į „Lokį“ – šie restoranai išliko, tačiau smarkiai pasikeitė.
Šiuo metu tikriausiai turėčiau kalbėti apie mėgstamiausias kavines Amerikoje, nes vizituoju Ratgerso universitete, Naujajame Džersyje. Šis universitetas išsidėstęs keliuose miesteliuose – aš gyvenu Niu Bransvike. Miestelis nedidelis ir ne itin įdomus.
Tai studentų, meksikiečių, afroamerikiečių ir emigrantų miestas – ir kartais atrodo, kad labai liūdnas... Čia užsuku į dvi kavines – „Starbucks“ (pasakysite, kad tai irgi labai banalu) ir „Au Bon Pain“. Vidutiniška, kartais nebloga kava (ypač „Starbucks“). „Au Bon Pain“ gali pasigirti gausiu sumuštinių, salotų, sriubų asortimentu (nors „Double Coffee“ gerokai lenkia šią kavinę maisto kokybe).
Abi šios amerikietiškos kavinės labai jaukios, jose leidžiama sėdėti kiek nori – gali išsitraukti savo nešiojamąjį kompiuterį ir dirbti, skaityti laikraščius ir pan. Kavinėse „Starbucks“ dažnai yra minkštasuolių, ant kurių galima ir nusnūsti. Žmonės leidžia sau daug daugiau negu Lietuvoje, kavinių aplinka ne tokia formali, laisvesnė, patys žmonės mažiau suvaržyti. Nors, tiesa, mačiau, kaip kartą Niu Bransviko „Starbucks“ vienai merginai pradėjus bučiuotis ir myluotis su savo vaikinu, prie jų priėjo barmenė ir pasakė: „Arba tuoj pat baigiate, arba nešdinatės iš čia!“
Nuo miestelio, kuriame gyvenu, iki Niujorko – traukiniu vos valanda kelio. Ten važiuoju beveik kiekvieną savaitę ir, vaikščiodamas po miestą, kiekvieną kartą užsuku į vis kitą vietą. Apibūdinimas, išreiškiantis Niujorko kavinių įvairovę, pasirinkimą ir netikėtumą, yra tik vienas: „Oho!“ Ten yra visko – reikia tik laiko ir pinigų.
Mėgstamiausios kavinės užsienyje? Sunku atsiminti pavadinimus – pamenu tik kavos kvapą, pyragaičių ir užkandžių skonį. Patiko nemažai kavinių, esančių vienoje centrinių Budapešto gatvių – Vaci. Mėgstu Londono Soho kvartalo landynes, keistas Barselonos ir nostalgiją keliančias Stokholmo kavines. Tokių kavinių man trūksta ir Lietuvoje – skirtingų koncepcijų, interjerų, skonių ir kvapų. Kavinių, kurios savo netikėtumu mestų iššūkį vartotojams. Galbūt Vilniuje jau yra tokių vietų, bet aš jų rasti nesugebėjau.
Netikėtumai kavinėse? Didelių netikėtumų atsitikę nebuvo... Tiesa, atsimenu, kaip prieš daugelį metų vienoje Bostono kavinėje mane užkalbino vyresnis vyras – mes susipažinome ir pats nepamenu, kaip tai įvyko, bet daviau jam savo vizitinę kortelę, ant kurios buvo užrašytas mano namų adresas. Ir vieną dieną prie savo buto durų sulaukiau netikėto svečio – šio pažįstamo su nemažu propagandinės religinės literatūros pluoštu...
Gerai, kad šio svečio pavyko greitai atsikratyti, kaip ir savo patiklumo. Žinoma, norėtųsi atsakyti, kad kartą vienoje Londono kavinėje mačiau girtą Amy Winehouse ir apdujusią Kate Moss, bet, deja, tai būtų netiesa.