Vyno etikečių egzotika susuko galvą mūsiškiams gurmė ir pasaulis
netikėtai sumažėjo. Sakykime, Čilės vynas. Vandenynus ir žemynus
perskridęs butelis tapo savas. Vietinis.
Savos tapo prancūziškos austrės iš Bretanės, prigijo itališki sūriai
iš Emilijos, sulietuvėjo ispaniški kumpiai. Daugybė
egzotiškų užjūrio produktų įleido šaknis lietuviškuose prekybos
centruose, restoranų valgiaraščiuose. Pastarieji tapo egzotiškos
virtuvės šventovėmis, siūlančiomis neregėtų, negirdėtų, nematytų ir
neragautų skanėstų.
O juk pasaulis, bent jau šiuo metu, keliauja visiškai priešinga
kryptimi. Keliauja iniciatyvos „nulis kilometrų“ kryptimi. Italijos,
Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV gurmė restoranuose renkasi
tuos patiekalus, kurių sudėtinių produktų kilometrų suma lygi nuliui.
Ką tai reiškia? Štai paprastas, niekuo neišsiskiriantis, skonio požiūriu
nepriekaištingas meniu. Šaltasis užkandis - jautienos karpačas
(„carpaccio“) su parmezano drožlėmis ir žolelėmis. Antrasis patiekalas
- kiaulienos filė su karšta paprikų uogiene. Taurė vyno. Butelis
mineralinio vandens.
Dabar skaičiuokime. Ne litus, ne kalorijas, o kilometrus, kuriuos
iki valgytojo stalo Lietuvoje nukeliavo dviejų patiekalų sudėtiniai
produktai ir gėrimai.
Jautiena - iš Danijos, 900 kilometrų. Ispaniškas alyvuogių aliejus ir
citrinos karpačui paruošti - iš Ispanijos, 3000 km. Itališkas
parmezanas - 1800 km. Kiauliena - iš Lenkijos, 500 km. Paprikos -
iš Olandijos, 1000 km. Argentinos vynas - 13 tūkstančių km. Prancūziškas
mineralinis vanduo - 2500 km.
Gražu? Ak, tiesa, dar pamiršau žolytes prie karpačo. Jos
atkeliavo iš Estijos, taigi reikia pridurti dar 500 km.
Sudedame visus suvalgytus kilometrus ir gausime stulbinamą sumą - 23
tūkstančiai 200 kilometrų. Žemės rutulio apimtis ties pusiauju yra 40
tūkst. 76 kilometrai. Žodžiu, užtenka suvalgyti dvejus gurmaniškus
pietus ir kelionė aplink pusiaują garantuota.
Kuo toliau, tuo labiau tie „gurmaniškumai“ kažkodėl tolsta nuo
valgančiojo. Iniciatyvos „nulis kilometrų“ kūrėjai sako, kad ši mada
praeis. Kai kur jau praėjo. Tikrieji gero skonio medžiotojai renkasi
valgiaraščius iš „nulis kilometrų“ produktų krepšelio. Vietinė mėsa,
vietinis sūris, vietinis vynas, vietinis vanduo. Taip pigiau,
ekologiškiau, patriotiškiau.
Ekonomikos specialistai tvirtina, kad krizės užkluptiems valgyti iš
Pietų Afrikos Respublikos 8 tūkstančius kilometrų gabentas braškes yra
tokia pat arogancija, kaip ir deklaruoti niekaip nepraeinančią
priklausomybę nuo „Louis Vuitton“.
Kad pervežtum tą kilogramą braškių iš Keiptauno, reikia sudeginti daug
litrų aviacinių degalų, o jie atmosferoje paliks maždaug 15 kilogramų
anglies dvideginio.
Lenkiškos mėsos, itališko sūrio, afrikietiškų braškių, Pietų Amerikos
vyno ir olandiškų paprikų vartotojai moka ne tik už produktą. Moka už
sudegintą benziną, pakavimo, krovimo, gabenimo, prekybos ir muitinės
tarpininkų paslaugas. Galiausiai grynoji Čilės vyno kaina, tie pinigai,
kuriuos į rankas gauna vyndarys, - gryna smulkmena, lyginant su
galutine vyno kaina, kurią sumoka pirkėjas.
Apie 50 Šiaurės Italijos restoranų jau tvarkosi taip, kad bent du
trečdaliai produktų būtų tiekiama iš gretimo ūkio. Ir nereikia
piktintis, esą gerai tiems italams, pas juos kiaurus metus pilna
įvairiausių gėrybių.
Melas! Venecijoje ar Bolonijoje žiemą apelsinai neauga. Nei kiviai,
nei persikai, nei ananasai. Užtat auga raudonieji Trevizo kopūstai
(„radicchio trevigiano“), salotos šiltnamiuose, bręsta sūriai
sūrinėse, plaukioja nelabai egzotiškos žuvys Adrijos vandenyse.
Anksčiau „nulis kilometrų“ produktų būdavo galima rasti kiekvieno
miestelio turguje. Bet dabar ūkininkų, parduodančių savo ūkio daržoves,
sūrį, mėsą, beveik nebeliko. Jų vietą užėmė perpardavinėtojai, kurie
siūlo bet ką iš bet kur.
Beje, Lietuvoje kažkas įpareigojo mėsininkus ant etiketės rašyti, kur
paršelis skerstas. O ar ne tas pat, kur jis skerstas? Ar nebūtų
svarbiau, kur jis išvydo dienos šviesą, kas ir kuo jį šėrė, kiek
kilometrų per savo paršeliškąją egzistenciją jam teko sukarti, kol tapo
bifšteksu.
Italijoje specialiu ženklu pažymėtose iniciatyvos „nulis kilometrų“
parduotuvėse ir restoranuose lankosi vis daugiau žmonių. Jie -
tikrieji gurmė - sako esą pavargę ir nusivylę didžiųjų prekybos centrų
egzotiniais vaisiais, egzotinėmis žuvimis, egzotiško vyno rūšimis.
Visa ši egzotika trenkia aviaciniais degalais. Tai derėtų suprasti
perkeltine prasme. Bet jeigu manęs kas paklaustų, kuo matuojamas skonis,
atsakyčiau: kilometrais. Kuo jų mažiau, tuo skaniau.