Nesu restoranų ar kavinių žmogus. Gal tik vieną kavinę galėčiau pavadinti mylima – „Ramybę“ Palangoje. Nuostabi muzika, labai miela aplinka, fantastiškas savininko bendravimas su klientais – tokią atmosferą norisi susikurti ir savo namuose. Ypač vertinu šią kavinę žiemą, kai Palanga tuščia.
Kažkada mėgau ir iki šiol turiu sentimentų „Neringai“. Dėl jos retro stiliaus, dėl to, kad išliko ir nepasikeitė. Daugiau mėgstamų kavinių Lietuvoje neturiu. Tiek Vilniuje, tiek Kaune trūksta tokių vietų, kur galėtum tiesiog gurkšnoti arbatą ir vartyti senas knygas. Klasikinių, angliško stiliaus kavinių.
Ten, kur yra gerų laikraščių, kur gali ramiai dirbti kompiuteriu, kur skamba gera muzika. Mūsų kavinių muzika skamba garsiai ir agresyviai, todėl iš karto atbaido.
Tektų ilgai vardyti mėgstamas kavines užsienyje, bet trumpai galiu pasakyti, kad tokių, angliškų, arba akademinių, kavinių radau tikrai ne tik Londone, bet ir Berlyne, Amsterdame, Skandinavijos šalyse.
Dažnai teko lankytis ir kavinėse, įsikūrusiose universitetuose, kuriose galima tiek dirbti, tiek skaityti knygas, tiek žiūrėti filmus – tokios kavinės ypač patiko Amerikoje. Taip pat vertinu ir knygynų tipo kavines, kur galima ne tik skaityti, bet ir įsigyti arba parduoti senas knygas, kur organizuojamos įvairiausios diskusijos. Lietuvoje net ir tokios kavinės komercializuotos, jų atmosfera visai kita.
Kažkodėl mūsų rinka tiriama schemiškai, atsižvelgiama tik į vidutinio, statistinio žmogaus poreikius. Mano manymu, jeigu tyrėjai visuomenę labiau segmentuotų, jeigu būtų taikomasi į įvairesnę, skirtingą auditoriją, laimėtų ir klientai, ir verslininkai.