Portugalija – šis tas daugiau nei portas

Portugališką vyną visiškai nepelnytai suvokiame tik kaip sunkų, saldų ir brangų portą ar maderą. Nepelnytai, nes Portugalija – tai dar viena vieta Europoje, kurioje vyksta tikra vynininkystės revoliucija. Šis puikus ir įdomus kraštas daugybę metų pasaulio vynininkystės užribyje buvo traktuojamas kaip „vargšas giminaitis“. Be jau minėto porto, niekas iš jo nesitikėjo gero vyno, niekas, be vietinių gyventojų, jo ir nepirko. Niekas (o tai jau tikra laimė) nesistengė diegti tarptautinių veislių, tokių kaip Cabernet Sauvignon ar Chardonnay. Visoje Portugalijoje Chardonnay plotai mažesni nei Liuksemburge. Taigi jei norime pailsėti nuo Chardonnay, Portugalija – puiki vieta.

Vyndariai be jokių kompleksų proteguoja vietines veisles. Iš kelių šimtų portugališkų veislių kai kurios, tokios kaip Touriga Nacional, Trincadeira, Baga, Loureiro ar Encruzado, pradeda garsiai belstis į geriausių vynuogių veislių pasaulį. Portugališkas vynas stebina įvairumu ir prisirišimu prie tradicijų: pradedant žaižaruojančiu žaliuoju vynu (vinho verde), keliaujant per šiurkščią, ilgaamžę Bairradą iki aistringo Alentežo vyno bei mineralinio šimtamečių vynmedžių vyno iš Duero slėnio. Be to, portugališko vyno kainos – taip pat vienos geriausių pasaulyje.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Ją sudaro didžiuliai plotai prastai prižiūrėtų vynuogynų, kuriuose rūpinamasi tik dideliu derlingumu. Godūs didmenininkai ir kooperatyvai, gaminantys vyną be jokios kokybės kontrolės, archajiška žemdirbystės ir vyno darymo sistema, nepaprastas žemės nuosavybės susmulkinimas, gausios ir daugelio kartų šeimos, valdančios po vieną ar kelis hektarus ir vyną darančios savo rūseliuose, perpildyta vietinė rinka, kurioje vis sunkiau parduoti vyną... Ir visa tai, esant žemiausioms darbo jėgos kainoms Europoje. Pagaliau – nykstančios istorinės vyninės tokiose srityse kaip Madera ar Colaresas, kur kadaise garsios apeliacijos baigia savo dienas, slegiamos visuotinio abejingumo.

Tačiau nėra abejonių, kad pastarųjų penkiolikos metų pažanga stulbina. Dėl Europos Sąjungos investicijų ir vyndarių mentaliteto pokyčių modernizuotos vyninės, išnaikinti masinei produkcijai skirti vynmedžiai. Pasodinti nauji vynuogynai, laikantis naujausių pasaulinių kokybės standartų. Kokybė, individualus požiūris į kokybės ir kainos santykį tapo visuotine vertybe. Viena karta sugebėjo padaryti tai, kas nesisekė kelioms prieš tai buvusioms.

Portugalijos vynas įdomus ir dėl jo kokybės, ir dėl individualumo. Kiekvienas ras jame kažką sau: nuo lengvo baltojo vyno, geriamo kasdien, ir ilgai brandinto raudonojo iki geriausio stiprinto vyno pasaulyje.

Portugalijos vynininkystė turi senas tradicijas. Pripratę prie prancūziškosios AOC klasifikacijos, turime nepamiršti, kad jos pradininkai buvo portugalai. Jau 1756 m. markizo de Pombalo dekretu buvo įkurtas pirmasis Apibrėžtasis vyno gamybos regionas (Região Demarcada). Tai lyg ir dabartinių apibrėžtų kilmės teritorijų prototipas.

Apibrėžtieji vyno gamybos regionai – tai regionai, kuriuose iš tik juose auginamų vynuogių gaminamas aukštos kokybės vynas, turintis specifines ypatybes. Toks vynas pagal ES taisykles žymimas VQPRD, o portugališkas vynas žymimas simboliais DOC ir IPR.

DOC (Denominação de Origem Controlada) – vyno kilmės paliudijimas, suteikiamas vynui, kurio gamyba tradiciškai susijusi su konkrečiu geografiniu regionu ir atitinka dirvos rūšiai, vynuogių veislei, gamybos technologijai, alkoholio kiekiui ir laikymo trukmei keliamus reikalavimus.

IPR (Indicação de Proveniência Regulamentada) – gamybos paliudijimas pagal nustatytus reikalavimus. Naudojamas tuomet, kai vynas, nors ir charakterizuojamas nustatytomis ypatybėmis, per penkerius metus turi patvirtinti tą kokybę, nes tik tada gaus DOC pripažinimą. Vis dažniau svarbesnį vaidmenį atlieka ne tokia griežta kategorija – regioninis vynas (Vinho Regional). Šiai kategorijai priklauso geresnis stalo vynas iš tam tikro gamybos regiono. Ten gausesnis leistinų vynuogių veislių sąrašas ir didesnis maksimalus derlius. Dauguma šio vyno pagaminta iš vienos vynuogių veislės. Vis svarbesnį vaidmenį tarp šio vyno regionų ima vaidinti granitinės aukštumos regionas šiauriniame Duero upės slėnio krašte, vadinamas Tras Os Montesu. Vinho de Mesa – šiai kategorijai priklauso žemiausios kokybės ir stalo vynas.

Svarbiausi vyno regionai, apeliacijos ir jų vynuogių veislės

Krašto šiaurėje esantis Minjo regionas daugeliu atžvilgiu skiriasi nuo kitų regionų. Geografiškai jis sudaro visumą su Galisija: abiejuose panašios granitinės dirvos ir vynuogių veislės. Dėl drėgno klimato vynuogėms sunku sunokti, todėl čia ir buvo sukurtas tipiškas Minjo žaliojo vyno (vinho verde) tipas, turintis nedidelį alkoholio kiekį, gana rūgštus ir dažnai lengvai „kibirkščiuojantis“. Gerti jį reikia greitai. Žaliojo vyno apeliacija gyvuoja nuo 1908 metų.

Kaip įdomiausios vynuogių veislės paminėtinos Loureiro (iš jų gaminamas kvapus, citrusinis ir gyvas vynas), Paderna (Arinto), Trajadura, Avesso ir Azal. Truputį kitaip traktuojamas veislės Alvarinho vynas. Tai veislė, atitinkanti Galisijos Albarino. Šios vynuogių veislės vynas išsiskiria didesniu alkoholio kiekiu (12–13 proc.) nei kitas žaliasis vynas, tačiau jis minkštas, riebus, ne toks kvapus, minerališkesnis. Kartais šis vynas brandinamas ir statinėse. Minjo regione gaminamas ir rožinis bei raudonasis vynas, tačiau jie labai rūgštūs ir aštrūs.

Šis regionas garsėja nuo XVII a. saldaus stiprinto vyno – porto – gamyba. Per pastarąjį dešimtmetį portas pradeda užleisti pozicijas sausam vynui; tai lėmė pasikeitęs vartotojų skonis ir mažėjantis didelių eksporto įmonių vaidmuo, į areną ateinant mažiems privatiems gamintojams. Jų atsiradimas paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo labai staigus. Dabar Dueras – labiausiai skatinamas vyno regionas ne tik Portugalijoje, bet ir visame pasaulyje. Tai didelis geriausių vyndarių klubo nuopelnas – jie bendradarbiauja, keičiasi patirtimi. Todėl geriausio vyno sektoriuje progresas milžiniškas. Neseniai susikūrė grupė, vadinama „Douro Boys“, kuri jungia penkis geriausius gamintojus. Tai savotiškas atsakas didžiajam Medoko (Prancūzija) penketukui.

Duero upės slėnis atskirtas nuo Atlanto kalnų grandinės, siekiančios net 1 500 m aukštį. Jame vyrauja žemyninis klimatas, vasarą sausa ir karšta, žiemą dažnai šalta ir lietinga. Kvapą gniaužiantys vynuogynai yra stačiuose šlaituose. Geriausiai vynmedžiams auginti tinkanti dirva – sąnašinė su granitiniais intarpais, labai skurdi, bet turinti puikų drenažą. Dar reikia pridurti, kad senieji vynuogynai turi puikų potencialą – iš jų gaminamo vyno koncentracija pasakiška ir gili. Duero vynas panašus į Priorato regiono ispanišką vyną. Be to, šių regionų kraštovaizdis taip pat turi daug panašumų.

Duero regione auginama daug vynuogių veislių. Joao Nicolau de Almeida aštuntajame XX a. dešimtmetyje jų išskyrė net 88, tačiau išrinko penkias geriausias raudonąsias: Touriga Nacional (prestižiškiausia, nors užima tik 2 proc. vynuogynų ploto; vynas labai galingas, tirštas kaip rašalas, ilgaamžis), Touriga Franca (populiari, įeina į daugumos vynų sudėtį), Tinta Roriz (tai ispaniškoji Tempranillo, vynas tirštas, tačiau švelnesnis nei iš vynuogių Touriga Nacional), Tinta Cao ir Tinta Barroco.

Iš baltųjų vynuogių veislių, kurių taip pat yra daug, populiariausios šios: Codega, Rabigato, Viosinho, Malvasia Fina ir Malvasia Rei. Saldžiam vynui naudojama ir Moscatel, Gouveio (Verdelho). Aukštesnėse pietinėse vietovėse puikiai dera vynuogės Sauvignon Blanc.

Beira – tai bendras Portugalijos centrinio regiono pavadinimas. Regionas turi senas tradicijas, dar prieš 1990-ųjų metų revoliuciją ten buvo daromas ilgaamžis raudonasis vynas. Geologiškai regionas dalinamas į dvi skirtingas sritis: aukščiau įsikūręs granitinės dirvos Daunas, kuriame daromas geriausiai subalansuotas, geros rūgšties, ilgaamžis vynas, ir žemiau esanti kalkinės dirvos Bairrada.

Bairradoje iki 2002 m. raudonasis vynas turėjo turėti mažiausiai 50 proc. vynuogių Baga ir rinkoje galėjo pasirodyti anksčiausiai po 18 mėnesių nuo derliaus rinkimo. Regionas nuo seno turi savo stilių: vynas galingas, ekstraktyvus ir ilgaamžis, jį reikia papildomai laikyti rūsiuose, tinka prie ypatingų patiekalų. Dabar šioje apeliacijoje leidžiama naudoti ir prancūziškas vynuogių veisles.

Bairradoje gaminamas ir originalus baltasis vynas, brandintas statinėse, šiek tiek primenantis senosios Riochos (Argentina) baltąjį vyną. Populiariausios dvi veislės: lengvesnė, obuoliška Maria Gomes ir rimtesnė, bet ne tokia kvapi Bical. Daunas įsikūręs į rytus nuo Bairrados ant Estrelos kalvų, kur klimatas gana atšiaurus, lietingas, dirva granitinė. Toks junginys duoda labai rūgštingą, griežtą, šaltą vyną, besiskiriantį nuo kito portugališko vyno. Šis vynas gali būti laikomas net keliolika metų. Seniau, kai Duere buvo daromas tik portas, o Alenteže – skystas baltasis vynas, Daunas išlaikė aukštos kokybės vyno tradicijas. Dabar pagal savo stilių šiek tiek atsiliko nuo madingiausio vyno, tačiau pažanga matoma ir čia.

Alentežas – tai didžiulė teritorija, apimanti beveik ketvirtį Pietų Portugalijos. Tai mažai apgyvendintas, labai sauso ir karšto klimato kraštas. Daugelis vynuogynų priklauso didžiulėms latifundijoms (morgados).

Šis regionas pirmasis po Duero slėnio prasimušė į Portugalijos vyno elitą. Alentežo vynas tapo madingas iš dalies ir dėl to, kad klimatas buvo tinkamas tokioms vynuogių veislėms (ir labai čia madingai Syrah) auginti, kuriomis buvo lengva mėgdžioti Naujojo pasaulio vyną. Dabar dešimtame dešimtmetyje pasodinti vynuogynai pradėjo duoti rezultatus. Vyndariai subrendo, vynas tapo elegantiškesnis. Prasto vyno gamintojų nebeliko, nes norintieji išsilaikyti rinkoje turi gaminti gerą vyną. Taigi Alentežas įtvirtino savo pozicijas kaip antrasis po Duero Portugalijos kokybiško vyno regionas.

Iš vietinių raudonųjų vynuogių veislių populiariausios Aragones (panaši į Tinta Roriz ar Tempranillo), iš kurios gaminamas tirštas, tvirtai suręstas vynas, bei Trincadeira, mišiniams suteikianti gyvumo ir charakterio. Vis mažiau lieka kadaise gausiai auginamos veislės Castelao vynuogynų, ir vis daugiau auginama vynuogių Syrah. Baltasis Alentežo vynas silpnas. Svarbūs ir kiti, kasmet vis atsinaujinantys regionai, tokie kaip Estremadūra, Ribatejo, Algarvė ir Madera.

Geriant portugališką vyną gali atrodyti, kad jo kokybė smarkiai skiriasi nuo kitų Vakarų Europos kraštų vyno, tačiau tai iš tiesų galingas ir svarus vynas. O kituose kraštuose vis dar gausybė paprasto, pigaus ir dėmesio neverto. Lietuvoje jau turime portugališko vyno ir jį vertina vis daugiau šio gėrimo mėgėjų. Kas nors kartą turėjo progos paragauti vyno Dao Sul Quinta das Tecedeiras Reserva 2002 DOC, Quinta Do Vallado Reserva 2003 DOC, Dao Sul Quinda do Gradil Vinho Tinto 2003 ar kitų naujosios Portugalijos vyno bangos atstovų, neužmirš jo ilgai.

Mėgstantiesiems lengvą ir kvapų baltąjį siūlau paragauti žaliojo vyno – tikrai būsite patenkinti.