Tai, kas šiandien pat neduoda apčiuopiamos ir greitos
naudos, kas kitomis sąlygomis galėtų ir turėtų būti panaudota viešosioms
reikmėms, be jokio gailesčio paaukojama ant privataus finansinio
kapitalo interesų ir plėtros ideologijos aukuro. Nekilnojamojo turto
rinkos magnatai su viešųjų ryšių atstovais jau įsisąmonino, kad kai
kurios sąvokos kolektyvinę sąmonę veikia tarsi burtažodžiai, ypač kai
jos nuolat kartojamos tarsi kokia mantra ar užkeikimas.
Prie gausybės „plastiškų“, gal net tiktų sakyti - plastikinių, žodžių, kurie
šiandieniniame socialiniame kontekste gali reikšti bet ką, priskirtinos
ir tokios sąvokos kaip „nekilnojamojo turto rinka“, „ekonomikos plėtra“,„gyventojų poreikių tenkinimas“. Jas ypač pamėgo ir be perstojo kartoja
tie, kurie mūru stoja už finansinio kapitalo interesus.
Didmiesčiams plečiantis, ieškoma būdų, kaip kiekvieną viešosioms
reikmėms (suprask, neefektyviai) naudojamą žemės metrą įkalinti
gelžbetonio konstrukcijose. Vilniuje ir Klaipėdoje vis aukščiau į dangų
stiebiasi „dangoraižiai“, tankėja urbanistinis audinys , o „miesto
plaučiai“ - parkai, sodai, kiti želdynai, atsidūrę gelžbetonio
apsuptyje, skursta, vegetuoja, nyksta. Nors apie „viešąjį interesą“
šiandien gražbyliauja visi, kas netingi, panašu, kad nei viešieji, nei
kolektyviniai visuomenės grupių ar vietos bendruomenių interesai
visiškai nerūpi nei plėtros ideologams ir strategams, nei jiems
(pasi)tarnaujančioms miestų savivaldos institucijoms. Iš virsmo būsenos
niekaip neišsivaduojanti visuomenė dėl ateities (net pačios
artimiausios) ir būsimų nevaldomos urbanistinės plėtros padarinių nesuka
sau galvos. Kone visas gyvenimo sferas (tarp jų ir politiką) valdo
direktyvinis brandaus postkomunizmo šūkis: „Carpe diem!“ (Skink dieną,
t.y. naudokis proga).
Sostinei susikoncentravus į dydį ir galią, urbanistinio audinio tankis,
ypač centrinėse miesto dalyse, padidėjo keletą, o vietomis net keliolika
kartų. Neužstatytų plotų užkulisinės dalybos kaitina aistras ir skatina
vis plėšriau dairytis į dar nespėtas privatizuoti viešąsias erdves,
miesto želdynus. Pažeriama aibė argumentų, kodėl skvero, aikštelės ar
net didesnio gėlyno vietoje turėtų išdygti naujas statinys - esą tai
būtina „gyventojų poreikiams“ tenkinti. Statybų rangovai jau
nusižiūrėjo tokias viešosios paskirties vietas kaip menkai apželdinta
Rūdininkų aikštė Vilniaus senamiestyje ar senais medžiais apaugęs, bet
labai prastai prižiūrimas skveras ties Pylimo ir Naugarduko gatvių
sankryža.
Tačiau nekilnojamojo turto magnatus šiuo metu labiausiai vilioja Tauro
kalnas ir jo prieigos. Interneto svetainėse Taurakalnis pristatomas
kaip „istorija alsuojanti vieta“, architektų „vizijose“ jam skiriamas
ypatingas, kone mistinis vaidmuo. Skelbiama, kad šioje vietovėje
iškilsiantis „multifunkcinis kultūros centras“ (Tautos namai) dar labiau
padidins sparčiai užstatomos teritorijos patrauklumą. Logika iš tikrųjų
keista ir prieštaringa. Neteko girdėti, kad gyventojai džiūgautų dėl
kokio nors gigantiško prekybos ar pramogų komplekso kaimynystės. Labiau
už galimybę greitai ir patogiai apsipirkti ar be vargo pasinerti į čia
pat, po ranka, esančias pramogas, miestiečiai, regis, vertina visai
kitus dalykus: ramybę, tylą, privatumą, patogų susisiekimą.
Pastaraisiais dešimtmečiais Tauro kalnas patyrė įvairių transformacijų.
Septintajame dešimtmetyje aukščiausioje teritorijos dalyje buvo
pastatyti Profsąjungų rūmai - vienas iš tipinių, neoklasicistinių
sovietinės architektūros statinių su jo prieigose įrengtomis automobilių
trasomis. Taip pradėta ardyti XX amžiuje nusistovėjusią architektūros
ir gamtinės aplinkos pusiausvyrą. Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje,
kitoje kalno pusėje iškilo pagal ano meto sąlygas itin ambicingas
modernistinio stiliaus pastatas - Santuokų rūmai (1974 m., architektas
Gediminas Baravykas) istorinių kapinių, sovietmečiu visiškai apleistų,
vietoje. Jose nuo 1800 m. buvo laidojami evangelikų liuteronų, vėliau
- evangelikų reformatų konfesijoms priklausę asmenys. Prieš Santuokų
rūmų statybas čia buvo daugybė į žemę susmegusių, suskilusių antkapinių
plokščių su palyginti gerai įskaitomais užrašais.
Rengiantis statyboms
palaikai buvo perkelti į Rasų kapines. Pasakojama, kad dalis čia rastų
antkapinių plokščių buvo panaudotos klojant laiptus kalno šlaite. Nors
vietovės paskirtis buvo radikaliai pakeista, vis dėlto pavyko išsaugoti
daugumą senų medžių ir bene vienintelį architektūros paminklą -
chirurgo, Vilniaus universiteto profesoriaus J.Niškovskio koplytėlę
mauzoliejų. Šis architektūriniu požiūriu gal ir ne itin reikšmingas,
tačiau vietovės praeitį primenantis klasicizmo stiliaus statinys dabar
visai neprižiūrimas, apleistas.
Priešais ir aplink Santuokų rūmus buvo išgrįsta aikštė su
privažiavimais, kelianti asociacijų su anuomet Vakaruose klestėjusią
brutalizmo architektūra ir sovietmečio pažangos ideologiją atspindinčia„betono estetika“. Medžiais apaugusi buvusių kapinių teritorija kitapus
rūmų be didesnių investicijų buvo pertvarkyta į parką: nutiesti takai,
pastatyti suolai. Jo priežiūra pastaruosius keliolika metų rūpintasi
prastai - šlaitai nutrypti, takai nebeatnaujinami, vietoj sutręšusių
senų pastatyta keletas naujesnių suoliukų, bet jie visai kitokios
stilistikos. Krūmais ir gėlynais apsodintą gatvę, vedančią apgriuvusių
rūmų link, bjauroja nors nedideli, bet itin neskoningi betono
laipteliai... Vietovė šiokį tokį charakterį atgauna tik vasarop, kai
sužaliuoja seni medžiai. Žmonės mėgsta vaikštinėti išlakių medžių
pavėsyje, tačiau lankytojų nebūna labai gausu. Matyt, daugelį atbaido
nykumos ir apleistumo dvelksmas.
Dar niūresnę nuotaiką skleidžia kalno terasos, besileidžiančios žemyn,
Pylimo gatvės pusėn. Septintuoju ir devintuoju dešimtmečiais Tauro
kalną miestiečiai buvo labai pamėgę. Žiemą, ypač savaitgaliais, ant
kalno knibždėte knibždėdavo vaikų ir paauglių su rogutėmis ar slidėmis.
Nutirpus sniegui, kalno terasos tapdavo pasivaikščiojimų vieta, bet
niekada čia nebūdavo tiek šiukšlių, plastiko ir stiklo butelių,
sulankstytų alaus skardinių, kaip pastaraisiais metais išlenda po
kiekvieno polaidžio. Tik vasarą Tauro kalnas tampa panašus į daugmaž
pakenčiamą poilsio vietą, nors iki normalių Rytų, o juo labiau Vidurio
Europos miestų viešųjų erdvių jam labai toli. Ypač apleista apatinė
Taurakalnio terasa - neprižiūrimi menkaverčiai medžiai ir bet kaip
išsikeroję krūmokšniai primena šabakštyną, kurį keista ir nesmagu matyti
pačiame miesto centre. Netvarkomą teritoriją ypač pamėgo šunų
vedžiotojai ir nesunku atspėti kodėl...
Ties M.Valančiaus gatve, Profsąjungų rūmų kairėje pusėje, neseniai
iškilo naujas gyvenamųjų namų kompleksas, tvieskiantis vietinio
postmoderno eklektika - šiuolaikišką stiklo architektūrą mėginta
suderinti su anksčiau čia stovėjusių statinių fragmentais, kurie virto
savotiškais plytų inkliuzais stiklo blizgesyje (arch. Kęstutis Pempė).
Renkantis pseudoavangardinę stilistiką, numota ranka į vieną iš
elementariausių ir fundamentaliausių architektūros estetikos principų,
skelbiantį, kad būtina ieškoti dermės su aplinka. Nejaukūs, „pigia
prabanga“ (šis oksimoronas jau tapo būdinguoju Vilniaus bruožu)
spindintys statiniai rodo ne kūrybines architektų ambicijas, o nuogą
nekilnojamojo turto plėtros interesą. Vienas svarbiausių šio komplekso
elementų, skirtų pirkėjams, yra vaizdai - iš čia atsiveria plati
Vilniaus panorama. Tik šie vaizdai ir lemia skėtraus prieštaringos
estetikos komplekso patrauklumą.
Pastarųjų dešimtmečių statybos rodo, kad sostinės ir kitų didžiųjų
Lietuvos miestų urbanistinė plėtra keistai prieštaringa. Ši tendencija,
matyt, sietina su keletu mūsų moderniosios ir pačios naujausios
istorijos veiksnių. Vakaruose intensyviausi industrializacijos procesai
vyko XIX amžiuje, o Lietuvoje, carinės Rusijos imperijos paverstoje
Šiaurės Vakarų kolonija, vyravo agrarinė gyvensena. Nevaldoma
urbanizacija ir industrializacija XIX amžiaus Europoje sukėlė didžiulę
krizę. Kaip atsakas į tai tarsi iš gausybės rago pasipylė urbanistinės
utopijos ir miestų atgaivinimo koncepcijos.
Mąstytojai utopistai,
miestų planuotojai ir pramonininkai filantropai svajojo apie laimingą
visuomenę ir higienišką aplinką, rengė projektus, kaip visa tai
užtikrinti, nors daugelis iš jų taip ir liko popieriuje. XX amžiaus
pradžioje Ebenezerio Howardo pasiūlyta miesto-sodo idėja pabrėžė
išskirtinę žaliųjų plotų moderniajame mieste ir priemiesčiuose svarbą.
Suvokę šios idėjos toliaregiškumą, daugelis anuometinių „miesto
chirurgų“, pavyzdžiui, Le Corbusier ir jo pasekėjai, skolinosi Howardo
koncepcijos elementus, bandė įkomponuoti želdynus ir parkus į modernaus
miesto struktūrą.
XX amžiaus pirmojoje pusėje Lietuva su tokiomis urbanistinės plėtros
tendencijomis nesusidūrė, jos pasiekė mus gerokai vėliau. Svarbi ir dar
viena aplinkybė: dėl specifinių istorinių sąlygų, vėluojančios
urbanizacijos ir industrializacijos - šie procesai pas mus prasidėjo
tik kartu su sovietinės modernybės era - Lietuvos urbanistinė mintis
buvo palyginti skurdi, persmelkta carinės imperijos pakraštyje
klestėjusio provincializmo, ji ir vėliau stokojo intelektualinių
ambicijų, todėl sovietmečiu ypač lengvai perėmė skiepijamą
standartizuotą mąstymą ir urbanistinius standartus.
Kita vertus, ir Vakaruose moderniaisiais laikais įsigalėjusioms idėjoms
įtaką padarė tam tikros sampratos, nulėmusios būsimus miesto vaizdinius.
Viena iš jų - vietos kaip erdvės samprata, įsitvirtinusi XVII amžiaus
viduryje. Ankstesniais laikais miestas buvo suvokiamas ne kaip
abstrakti erdvė, bet kaip labai konkreti specifinė vieta.
Naujaisiais
laikais urbanistai ir miestų planuotojai erdvę ėmė interpretuoti kaip
tuštumą, „tabula rasa“, abstrakčią plokštumą, su kuria galime elgtis
kaip tinkami - skaidyti ją dalimis, sunaikinti ir vėl sukurti tarsi iš
nieko.
Moderniąją erdvės ir greičio filosofiją tyrinėję ekonomistas
Sajay Samuelis ir architektas Jeanas Robert'as pabrėžė, kad erdvės idėja
yra modernus išradimas: „Tai indiferentiška, nejuntama kartezietiškos
analitinės geometrijos tuštuma. Tokiame matematiškai abstrakčiame
paviršiuje viskas apibūdinama kaip kintamieji - tiek miestas, tiek
namas, kelias ar parkas. Erdvė yra pagrindinis planuotojo amato
įrankis. Erdves galima konstruoti, vienodas jų apimtis pripildyti ar
ištuštinti, erdvėje galima išlyginti kalnus, užtvenkti upes, žemėmis
užpilti slėnius.
Kartezietiška erdvė planuotojo braižybos lentoje gali
virsti tiek ekologišku miestu, tiek industriniu dariniu. Erdvė yra
medžiaga, žvilgčiojanti pro architektūrinio plano kvadratines linijas,
balti taškai tarp namų maketų, dviračių takų ir žalių laukų, kuriuos
braižo futuristinio miesto planuotojas. Erdvės idėja remiasi prielaida,
kad vieta, kur žmonės vaikščioja, tuštinasi, kvėpuoja ir miega, yra
abstraktus tūris, kurį galima suplanuoti, ir kad žmonės yra tokie pat
plastiški, kaip ir erdvė, kurią jie turės užpildyti. Tad kuriamos,
konstruojamos arba gaminamos suplanuotos erdvės, o žmonės irgi
modeliuojami taip, kad sutilptų į planuotojo viziją. Erdvė yra
nonsensas - jos negalima nei paliesti, nei pauostyti, nei išgirsti ar
paragauti. Erdvė primeta pojūčių skirtį“.
Kai konkrečią vietą imta traktuoti kaip abstrakčią erdvę, prarado vertę
vietos dvasia - ją galima sunaikinti, pakeisti jos vaizdinį ir
atmosferą, pavyzdžiui, natūralią kalvą mieste aplipdyti standartiniais
pastatais iš lengvai surenkamų konstrukcijų, gelžbetonio perdangų ir
gipskartonio, paverčiant ją urbanistiniu monstru.
Pagal kartezietiškos erdvės sampratą abstrakčiai suvokiamas ir Tauro
kalnas, kadaise buvęs viena įspūdingiausių senojo Vilniaus vietų. Jo
siluetą negailestingai darko ne vien ribotos vaizduotės planuotojai,
tarnaujantys nekilnojamojo turto ryklių interesams, bet ir tie „viešojo
intereso“ gynėjai, kurie jau beveik du dešimtmečius bruka dar vienos
gigantiškos urbanistinės struktūros - Tautos namų komplekso projektą.
Jis, kaip skelbiama, sujungs Tauro kalną (veikiau apgailėtinus jo
likučius) su dešiniuoju Neries krantu ir Konstitucijos prospekto
prieigose dygstančiais dangoraižiais. Plėtros kapitalui paradoksaliai
sutapus su neadekvačiai, net klaidingai suvokiamu „viešuoju interesu“,
Tauro kalnui bus pasirašytas galutinis nuosprendis.
Vilnius be gailesčio atsikrato tokių senienų kaip vietos dvasia, jauki
vilnietiška atmosfera, specifinis siluetas... Ar verta stebėtis, kad ir
parkams, žaliosioms vejoms, natūralioms apžvalgos aikštelėms, medžių
paunksmei lieka vis mažiau vietos mieste, sparčiai prarandančiame
natūralumą ir savastį.