Krizė ar ne krizė, bet kavą visi geria toliau. Ir gers. O jei negers, tai, parafrazuojant seną ir visai nepiktą girtuoklėlių šūkį, žemelė apsivers.
Čia juokais. O jeigu rimtai, tai kavos tema Lietuvoje — visada aktuali, neskaitant keleto nesusipratėlių, kurie ir toliau siurbčioja verdančią arbatą, užuot mėgavęsi vakarietiško gerbūvio esencija — kava. Čia, žinoma, vėlgi — juokais.
Ir vis tik arbatos fanatikai prieš kavos fanatikus turėjo tam tikrą pranašumą. Techinį. Užplikyti arbatą pagal visas taisykles gali bet kuris arbatos mėgėjas. Tam nereikia jokių gudragalviškų prietaisų. Tuo tarpu kavos mėgėjui reikia specialios technikos — kavos aparato. Ypač tai liečia espreso tipo kavos gerbėjus. Žinoma, kavos problemą galima spręsti panašiai kaip arbatos: užpilti puodelyje maltos kavos, užvožti lėkštute, o paskui po truputį spjaudyti kavos tirščius. Bet tada jau geriau iš tiesų gerti arbatą.
Ir vis tik išsigelbėjimas yra. Techninis. Jis vadinasi „moka express“. Tai paprastas išradimas — metalinis itališkas kavinukas, jis skirtas tiems, kurie negali nueiti į barą ir išgerti tikros espreso kavos.
Esu užkietėjęs kavos fanatikas ir savąjį „moka“ aparatėlį vadinu geriausiu kelionių bičiuliu. Nes, velniai griebtų, yra Europoje valstybių, kurios ničnieko nesupranta ir suprasti nenori apie kavą. Todėl važiuodamas iš Vilniaus į Romą, sustojęs pernakvoti Čekijoje, o Čekija yra būtent ta šalis, kuriai kava — tik tuščias formalumas, šeštą ryto įsijungiu savo „moką“ ir šlovinu Alfonso Bialetti. Šis inžinierius 1933 metais išrado „caffettiera moka“ (it. kavinuką „moka“) ir tai, sakyčiau, yra bene svarbiausias technologinio progreso ženklas plačiai kavos fanatikų giminei.
„Moka“—labai paprastas išradimas. Dažniausiai kavinukas gaminamas iš aliuminio, nes šis metalas—akytas ir puikiai sutraukia į save aromatą. Tai ir gerai ir blogai. Gerai, jeigu kavinukas plaunamas tik paprastu vandeniu, be muilo. Tada kava visada kvepės kava. O jeigu plaunamas citrinų aromato indų plovikliu—tada kava kvepės citrinomis.
Inžinieriaus Renato Bialetti aparatą sudaro trys dalys — vandens rezervuaras su vožtuvu, filtras-dozatorius, kavos rezervuaras. Į apatinį rezervuarą pripilama šalto vandens, į dozatorių — maltos kavos, aparatas pastatomas ant ugnies ir štai, „ecco il miracolo“ (it. „štai stebuklas“): aromatinga, tvirto kūno, tiršta kava — viršutiniame kavinuko rezervuare.
Maniškis „moka“ — elektrinis. Jį galima prijungti bet kur, netgi automobilyje. Bičiuliui Gintui parvežiau naujausią kavos technologijų išradimą — elektrinį „moka“ kavinuką su žadintuvu. Jis užtaisomas iš vakaro, nustatomas žadintuvas, ir septintą ryto bičiuliui Gintui nereikia net iš lovos keltis ar žmonos virtuvėn varinėti: kava jau garuoja.
„Moka“ kavinukų būna įvairaus dydžio — vienam, dviems, trims, keturiems, dešimčiai puodelių. Geriausią kavą pagamina tas aparatas, kurį naudojame kasdien, o ne retkarčiais. Todėl „intymus“ variantas — du — trys puodeliai — pats tinkamiausias.
Tiesa, koks bebūtų paprastas išradimas, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Pirma: naudoti tik Italijoje maltą kavą, nes ji pritaikyta „moka“ filtrui. Smulkiau malta jį užkimš ir sugadins. Antra: pirmus tris, keturis kavos puodelius, pagamintus su visiškai nauju aparatu reikia išpilti. Kol „moka“ įsivažiuos. Aš paprastai išpilu aštuonis — dešimt puodelių, tada kavos skonyje nesijaučia metalo. Trečia: niekada neplauti aparato niekuo, išskyrus vandenį. Netgi jeigu pajuos ir taps nelabai tvarkingas. Ketvirta:
kavą ruošti ant silpnos ugnies, tada garas tolygiai pervarys vandenį per filtrą su kava. Penkta: kavą filtre reikia šiek tiek suslėgti, bus tvirtesnės konsistencijos.
Ir paskutinė: kai kava atsiduria viršutinėje aparato dalyje, iškart išjungti ugnį. Kavos negalima virti . Žinau, tai skamba paradoksaliai, bet virta kava—tai mirusi kava.
Anksčiau mano bičiuliai kavos fanatikai įtariai žiūrėjo į itališką „moka“. Atrodė pernelyg paprastas, pernelyg primityvus daiktas. Sakydavo, kad geriau puodelis espreso bare arba espreso aparatas namuose.
Toks požiūris — teisingas tiek, kiek teisinga kiekviena teorija, kol jai netenka susidurti su praktika. O praktika sako, kad bare paruoštas espreso puodelis kainuoja 4 litus. Gerai, jeigu už šiuos pinigus espreso galės vadintis šiuo vardu. Bet taip atsitinka ne visada. O „moka“ suveikia visada. Profesionalus kavos aparatas — puikus įrengimas, bet ne visi jį namuose turi, o absoliuti dauguma kavos mėgėjų jo niekada ir neturės.
Yra ženklų, kad Alfonso Bialetti išradimas sudomino ir lietuvius. Žmonės pasakoja, kad jau yra „moka“ kavinukų, kainuojančių 200 ir daugiau litų. Hm... Originalus kavinukas „Bialetti“ — tos pačios bendrovės, kuri pavadinta „moka“ išradusio inžinieriaus vardu, kainuoja apie 10 — 15 eurų (34,5 — 52 litus). Žinoma, yra kolekcinių kavinukų su emalės inkrustacijomis, kainuojančių šimtus eurų. Bet tikras kasdienybės draugas — ne tas, kuris kainuoja krūvą pinigų. O tas, kuris yra ištikimas. Kavos atveju — ištikimai gaminantis gerą kavą.