Italų architektūros ir urbanistikos istorikas Leonardo Benevolo šią
rekonstrukcijos kryptį taikliai pavadino „postliberalaus miesto“
modeliu. Pateikdamas šiuolaikiško, praeities atsikračiusio miesto
plėtros teorinius metmenis, Le Corbusier aistringai polemizavo su austrų
architektu Camillo Sitte, kuris, priešingai negu Paryžiaus centrą
radikaliai pertvarkęs baronas Haussmannas, tolesnę Europos miestų raidą
siejo su viduramžiais klestėjusios urbanistinės estetikos išsaugojimu ir
atgaivinimu.
Ši koncepcija XX amžiaus pradžioje tiek Vokietijoje, tiek
ir už jos ribų daug kam atrodė labai patraukli, tačiau būsimajam
modernizmo guru Sitte's idėjos kėlė didžiulį galvos skausmą, todėl Le
Corbusier davė joms ryžtingą atkirtį.
Nors austrų architekto veikalas, pagrįstas puikia estetine pajauta,
anuometinei Vakarų Europos planavimo praktikai padarė didelę įtaką (tai
rodo istorinių, ypač mažesnių, miestų plėtra), XX amžiaus antrojoje
pusėje Le Corbusier idėjos įgijo neabejotiną persvarą.
Tiesa, pačiam „rytdienos miesto“ koncepcijos autoriui fatališkai
nesisekė laimėti Europos didmiesčių pertvarkos konkursų - jo pasiūlytą
ambicingą grandiozinį rekonstrukcijos projektą atmetė net ir sovietinė
Maskva, bet savąja „pažangaus“ miesto samprata Le Corbusier užkrėtė
ištisas Vakarų architektų kartas. Aistringų jo gerbėjų netrūko ir
pokarinėje Sovietų Sąjungoje, kur veikiai suvešėjo modernistinė
ideologija ir varžybų dvasia - siekta „pavyti ir pralenkti Vakarus“.
Aptardamas įvairiausius ateities miesto konstravimo aspektus, Le
Corbusier aisškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė vandens telkinių
urbanistinėje aplinkoje vaidmenį. Jo manymu, natūraliems vandens
telkiniams urbanistinėje sąrangoje vietos apskritai nėra.
Ateities didmiesčio, turinčio tris milijonus gyventojų, koncepcijoje
architektas rašė: „Upė teka toli už miesto. Ji panaši į skystą
geležinkelį, prekių sandėlį ir skirstymo centrą. Padoriuose namuose
tarnaitės laiptai neina per svetainę, nors toji tarnaitė būtų ir labai
žavinga (t.y. nors maži laiveliai ir džiugina ant tilto palinkusio
dykinėtojo žvilgsnį)“.
Įsigalėjus tokiais principais pagrįstai urbanistinei filosofijai,
vandens telkiniai moderniuosiuose miestuose darėsi vis mažiau
reikšmingi.
* * *
Neries krantinės Vilniuje sąranga kelia asociacijų su Le Corbusier
propaguotų modernizmo idėjų mentaliniu paveldu. Bet kuriuo metų laiku
„padykinėję“ prie Neries, įsitikinsime, kad tiek upės pakrantė, tiek
artimiausios jos prieigos primena apleistą „prekių skirstymo stotį“ ar
siurrealistinės fantazijos vaisių - „skysto geležinkelio“ vaizdinį.
Panagrinėję nedidelę krantinės atkarpą tarp Karaliaus Mindaugo ir
Antakalnio tiltų, įsitikinsime, kad pasivaikščiojimo trasos upės
pakrantėje nutiestos pasikliaujant mechanine logika, be aiškesnių
vizualinio planavimo kriterijų, be lakesnės estetinės vaizduotės.
Kairiąja Neries puse nuo Karaliaus Mindaugo tilto žingsniuodamas
Antakalnio link, netrukus įsitikini, kad maršrutas baigėsi - kelią
užkerta Vilnelės intakas. Apėjus fizinę kliūtį - apleistą apžvalgos
aikštelę ties santaka - toliau galima pėdinti triukšminga Antakalnio
gatve arba vėl leistis žemyn pakrantės link, tačiau apačioje driekiasi
ne pėstiesiems, o automobiliams skirtas asfaltuotas kelias, kuriuo
žingsniuoti rizikinga, nes nėra nei platesnio kelkraščio, nei juo labiau
šaligatvio.
Prie pat Neries gyvenantys ir dirbantys žmonės, plačiai išreklamuotų
„Sluškų apartamentų“ naujakuriai pasidžiaugti upės teikiamais
privalumais, miestiečių trokštamu sąlyčiu su gamta galimybių neturi ir
artimiausiu metu neturės, nes namų blokus nuo vandens skiria judrus
plentas, o pakrantės ruožas status ir sunkiai įžengiamas, be to,
visiškai apleistas - čia voliojasi galybė niekada neiškuopiamų
šiukšlių.
Šiek tiek didesni pasivaikščiojimo malonumai „dykinėtojo“ laukia kitoje
Neries pusėje, kurios link veda vienas naujausių ir estetiniu požiūriu
pačių neskoningiausių sostinės tiltų, kažkieno piktos ironijos valia
gavęs Karaliaus Mindaugo vardą. Šis gelžbetonio griozdas transporto
srautų taip ir nesureguliavo, užtat padidino dešiniajame Neries krante
plytinčių žemės plotų finansinę vertę, o kartu kilstelėjo nekilnojamojo
turto kainą - to, matyt, ir siekta.
Kaskart, kai važiuoju ar einu per šį niūrų tiltą, stebina projektuotojų
estetinės vaizduotės skurdumas ir statybininkų negrabumas. Tiltas ir
suprojektuotas, ir pastatytas tarsi atbulom rankom. Tokį įspūdį
sustiprina aukštai iškeltos metalinės kartys tiltui apšviesti.
Dešiniojo Neries kranto vaizdą dar žiauriau darko šalia tilto stūksantys
eklektiški, prastų proporcijų, gremėzdiškų masių „Mindaugo
apartamentai“, keliantys fundamentalų klausimą: Ar viskas, kas
suprojektuojama ir pastatoma, yra architektūra? Juos, kaip ir dalį kitų
dešiniojo Neries kranto objektų, pavyzdžiui, žalsvo stiklo dėžę,
iškilusią aukštai virš secesinės Architektų sąjungos pilaitės,
projektavo ta pati komanda, vadovaujama buvusio šios kūrybinės
organizacijos vadovo architekto Kęstučio Pempės.
Dešinysis Neries kranto nuolydis yra ištisai uždengtas akytais, vis
labiau yrančiais ir trupančiais betono luitais. Krantinę prislėgti
sunkiu betono „ažūru“ užsimota paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu,
darbai vyko ne vienerius metus, kol natūralūs šlaitai pakluso formaliai
tvarkai „pagal liniuotę“. Šiandien „betono estetikos“ vaisiai atrodo
ypač nykiai, upės šlaitas šiek tiek patrauklesnis tampa nebent pavasarį,
kai pro patamsėjusį, suskeldėjusį betono kiauraraštį ima kaltis žalsvi
žolės kuokštai.
Regis, pati gamta neapsikentusi bando užmaskuoti ribotos
žmonių vaizduotės ir skurdokų techninių galimybių padarinius... Šiame
Neries krante pasivaikščiojimams skirta apatinė trasa (viršutine
intensyviai juda automobiliai) tęsiasi iki pat Antakalnio tilto, ties
kuriuo staiga ima ir nutrūksta. Absurdiška kelio į Niekur vizija.
Jei ryšimės toliau tęsti kelionę pėsčiomis iki Šilo gatvės tilto, teks
šlaitu ropštis aukštyn į asfaltuotą kelią ir, perkirtus tiltą,
žingsniuoti Tuskulėnų dvaro link, kol atsidursime apleistoje, tankiais
menkaverčiais krūmais apžėlusioje dykynėje, kur daugiausia renkasi
asmenys, visa esybe besipriešinantys savivaldybės politikai,
draudžiančiai gerti svaigiuosius gėrimus viešosiose vietose, - tikras
anarchijos akibrokštas biurokratų nustatytai tvarkai...
Pasiekęs šią neprižiūrimą, beviltiškai apleistą, buitinėmis šiukšlėmis užtvindytą,
šunų pridergtą teritoriją, pultų į neviltį net ir didžiausias haid parkų
ar miesto mieste - Kristianijos - šalininkas: čia nei saugus pasijusi,
nei gamta pasigėrėsi.
Jau pustuzinį metų skaitau studentams architektūros kritikos kursą, su
būsimaisiais architektais Neries paupiu, krantine ir jos prieigomis
kasmet nužingsniuojame po ketvertą penketą kilometrų, tačiau jokių
pokyčių šioje niūrioje trasoje vis nematyti. Čia karaliauja apleistis,
bado akis urbanistinės vaizduotės seklumas. Šią „niekieno teritoriją“
palyginę su jaukiomis, lengvai pasiekiamomis Paryžiaus ar Strasbūro
krantinėmis, turėtume pripažinti, kad vandens kultūra Lietuvos sostinėje
ir senuosiuose Prancūzijos miestuose skiriasi kaip naktis ir diena.
Prancūzams pavyko įveikti ir brutalius, niokojančius „hausmanizacijos“,
ir vėlesnius modernizmo urbanistinės ideologijos padarinius. Krantinės
ten - romantiškos ir jaukios viešosios vietos, itin mėgstamos miesto
gyventojų ir svečių.
Vilniaus Neries krantinės - visiška prancūziškųjų
priešingybė. Čia nerasime nė vienos patrauklesnės, laisvalaikiui skirtos
poilsio zonos, išskyrus keletą suoliukų ties triukšmingu Karaliaus
Mindaugo tiltu, nieko sau atokvėpis klaikaus transporto riaumojimo ir
išmetamųjų dujų apsuptyje! Kosciuškos gatvėje, prie Neries ir Vilnelės
santakos esanti apžvalgos aikštelė - tuščias ir netvarkomas plotas,
po ja verčiamos atliekos, nors prieš gerą dešimtmetį čia buvo trumpam
įsikūrusi lauko kavinė. Kiek pamenu, lankytojų netrūko, nors ši vieta
ganėtinai triukšminga.
Rekonstravus šią apžvalgos aikštelę, čia tikrai vertėtų atidaryti
panašaus pobūdžio užeigą, bent jau sezoninę. Neišnaudotas ir
praplatėjimas kitapus upės, ties Vandens sporto klubu, nors ši vieta
galėtų tapti viena iš patraukliausių krantinės poilsio zonų su kavinėmis
paviljonais, iš kurių būtų smagu gėrėtis upės vaizdais. Deja, kol kas
tarp betoninių sienų, skiriančių šią teritoriją nuo viršutinėje dalyje
esančios automobilių trasos ir ištepliotų beprasmiais grafitti, vėjai
švbilpauja.
Architektai Tomas Grunskis ir Liutauras Nekrošius, aptardami Neries
krantinės problemas, įrodinėjo, esą „dominuojanti miesto funkcija lemia
krantinės, kaip miesto visuomeninės erdvės, paskirtį“. Manyčiau, tai
abejotinas teiginys. Tokie skirtingi miestai kaip Paryžius, Florencija,
Bankokas, Stokholmas ar Adrijos pakrančių istoriniai miesteliai randa
būdų, kaip erdves prie stovinčio ar tekančio vandens paversti labai
patraukliomis poilsio ir pramogų zonomis. Taigi svarbiau ne miestų
funkcijos, bet juose susiklosčiusios vandens kultūros ypatumai ir
savitumas.
Žinoma, architektai yra teisūs teigdami, jog „Vidurio ir Rytų Europos
kultūrų veikiamų Vilniaus krantinių istorinė raida rodo, kad miestas,
augdamas viename krante, nepakankamai įtraukė upę į miesto visuomeninį
gyvenimą. Žinios apie miesto krantinės planingą formavimą yra vėlyvos.
Nuo XVII a. pirmosios pusės krantinei vystytis susidarė nepalankios
sąlygos, todėl ji formavosi lėtai, o tam tikrais laikotarpiais iš viso
nebuvo formuojama“.
Nepamirškime, kad istoriniuose miestuose upės visada buvo svarbūs
prekybos keliai, todėl ekonominė krantinių trauka čia itin stipri,
poilsio ir rekreacijos zonomis jos tapo gerokai vėliau. Prekybinį
laivyną tyrinėjęs kultūros istorikas Stasys Samalavičius rašė, kad
Lietuvos upėmis plaukiojo įvairių rūšių laivai: vytinės, skultai, botai,
kamiagos ir pergai: „Nemaža žinių išliko ir apie strugus. Pavyzdžiui,
1685 m.
„Lukiškėse ant Vilijos upės kranto“ buvo Vilniaus vaito
Andriaus Gerkevičiaus strugas. Matyt, šio tipo laivai gerokai skirdavosi
dydžiu, nes Vilniaus magistrato nario Henriko Monės 1666 m. turto sąraše
minimi ne strugai, o „strugeliai su visais buriniais įrengimais“.
Mažybiniu vardu strugai vadinami ir kai kurių kitų miestiečių turtą
liudijančiuose raštuose. Didelio strugo ilgis siekė iki 60, o plotis -
iki 11-12 m, keliamoji galia - apie 200 t“. „Minėtų tipų laivai
nustojo plaukioti XIX a. pabaigoje. 1884 m. Nemunu dar plaukiojo 6
vytinės, tačiau naujos nebebuvo statomos. Šiuos laivus pakeitė
moderniškesni vieno ar dviejų stiebų burlaiviai - baidokai. 1854 m.
Kaune pasirodė pirmieji garlaiviai. Dalį upėmis gabentų krovinių nuo
1862 m. perėmė geležinkeliai“, - rašė istorikas.
Sprendžiant iš XX amžiaus pradžios nuotraukų, Vilniaus Neries krantinė
tada dar nebuvo praradusi savo žavesio ir traukos - kairiajame upės
krante stovėjo paviljonas, buvo prieplauka, prie kurios švartuodavosi
laivai, švenčių dienomis vilniečius Nerimi plukdydavo garlaiviai.
Keletas garlaivių upe kurį laiką reguliariai vežiojo keleivius ir
sovietmečiu. Dabar, regis, vasaromis žmones plukdo tik vienas laivas, o
likimo valiai paliktos, netvarkomos, prišiukšlintos pakrantės seniai
prarado savo buvusį grožį...
* * *
Drastiška Europos miestų plėtra prasidėjo kartu su industrializacijos
era. Masiškai besisteigiantys fabrikai okupavo geriausias vietas prie
vandens telkinių. Tekstilės, chemijos, metalurgijos įmonėms reikėjo
didelių vandens kiekių. Kita vertus, kaip teigia žymus miestų istorijos
tyrinėtojas Lewisas Mumfordas, upės, kanalai turėjo ir dar vieną
funkciją - tai buvo pigiausias prekių pervežimo būdas. Galiausiai „upės
buvo paverstos atvira kanalizacija ir tai charakteringas paleotechninės
ekonomikos bruožas“.
Bandant suvokti, kodėl moderniaisiais laikais upė mieste architektams
ėmė kelti asociacijas su „tarnaitės laiptais per svetainės kambarį“,
reikėtų prisiminti, kaip vanduo buvo suvokiamas senaisiais amžiais, su
kokiais simboliais ir metaforomis jis buvo siejamas. Filosofas,
istorikas, medievistas Ivanas Illichas yra pateikęs įdomų paaiškinimą,
kodėl naujaisiais laikais vanduo mieste buvo sutapatintas su valymo,
plovimo ir atliekų šalinimo funkcijomis. Jau Apšvietos epochoje miestas
buvo interpretuojamas kaip blogiu dvokianti vieta, kurią būtina
išplauti ir iškvėpinti.
Vakarų civilizacija susižavėjo bekvapio miesto
utopija. Pasak Illicho, XIX amžiuje Londono architektai ėmė traktuoti
miestą kaip socialinį kūną, kuriuo tarsi žmogaus organizmu turi
nepaliaujamai cirkuliuoti skystis, šalindamas nešvarumus, purvą, ligos
užkratą... Įtaką tokiam mąstymui padarė XVII amžiaus mokslo atradimai,
ypač britų chirurgo Williamo Harvey'o atrasta kraujo cirkuliavimo
žmogaus organizme sistema.
Nors kiti chirurgai ir medikai tą pripažino
tik po šimtmečio, XIX amžiaus architektų vaizduotę užvaldė idėja apie
nepaliaujamą mechaninį skystos substancijos cirkuliavimą miesto kūnu
- metafizines vandens metaforas nustelbė inžinerinio skysčio įvaizdis.
Nenuostabu, kad moderniojoje vaizduotėje iš esmės pakito tekančio
vandens ir jo funkcijų samprata, ėmė rastis idėjų apie urbanistinius
perdirbto, techniškai apdoroto, distiliuoto vandens telkinius.
Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais europiečių sąmonėje ir vėl įvyko
šiokių tokių poslinkių: imta keisti požiūrį į tekančios upės reikšmę
miestui, susimąstyta apie estetines vandens funkcijas.
Ar, turėdami turtingą vandens transporto didžiosiomis Lietuvos upėmis istoriją,
įstengsime atsikratyti siauros ir ribotos sampratos, kurią iškėlė
mechanistinė filosofija ir klaidingai interpretuojama organicistinė
miesto, kaip „socialinio kūno“, koncepcija? Ar užteks proto, valios ir
vaizduotės, kad Neries krantinei Vilniuje sugrąžintume nors dalelę jos
buvusio grožio ir autentiškos dvasios?