Krikščioniškaisiais viduramžiais Europos miestuose viešasis gyvenimas telkėsi dažniausiai šalia rotušių esančiose turgaus aikštėse, kur ne tik prekiauta, bet ir buvo skelbiamos
svarbiausios žinios, viešai baudžiami nusikaltėliai, vykdavo iškilmės,
vaidinimai, turnyrai. Ne išimtis ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės sostinė - Vilniaus rotušės aikštėje buvo rengiami
dresuotų meškų, keliaujančių akrobatų ir komediantų pasirodymai,
vaidinamos šventėms skirtos pusiau religinio pobūdžio misterijos,
įvairių iškilmių progomis, per katalikų ir stačiatikių šventes grodavo
miesto orkestras.
Čia iškildavo net laikini dekoratyviniai statiniai - pavyzdžiui, 1678 metais išrinkto popiežiaus Inocento XI garbei buvo pastatytas obeliskas, primenantis priešais Romos Šv.Petro baziliką
stovintį analogą. Ne tik rotušės aikštėje, bet ir kitose viešosiose
erdvėse per iškilmes žygiuodavo Vilniaus amatininkai ir pirkliai,
miesto įgulos kariškiai, dvasininkai ir universiteto studentai,
giedodavo chorai, grodavo orkestrai. Įvairūs pasilinksminimai vykdavo
per valstybės valdovų inauguraciją, šeimynines jų šventes.
Panaši, nors gerokai pakitusi, šių erdvių paskirtis yra ir dabar. Vakarų
urbanistai viešąją erdvę vadina ta urbanistinės lauko erdvės dalimi,
kuri yra visiems prieinama, pralaidi, turi erdvinį tęstinumą ir kuri
paprastai yra apsupta gatvių ir takų tinklo (tai nebūdinga pusiau
viešoms ir privačioms lauko erdvėms). Ji laikoma nuoseklumo,
nepertraukiamumo laike ir erdvėje veiksniu, nes jos „gyvenimo trukmė“
gerokai ilgesnė negu ją supančių pastatų - jie gali būti cikliškai
nugriaunami, bet jų apibrėžiamos viešosios erdvės išlieka.
Tačiau svarbus ne tik jų išliekamumas ar tęstinumas. Kai kurie autoriai
patikslina, kad normatyviniu požiūriu erdvės laikomos viešosiomis, jei
jas suteikia ir prižiūri vietos valdžia, jei jos yra atviros ir jomis
gali naudotis visi bendruomenės nariai. Per visą miestų istoriją viešųjų
erdvių vaidmuo socialiniame gyvenime buvo nepaprastai svarbus, tačiau
moderniaisiais laikais jos prarado turėtą reikšmę ir jau nėra
svarbiausia socialinių tinklų grandis. „Technologinė kaita, sparčiai
augantis gyventojų skaičius, veiklos specializacija ir funkcijų
fragmentacija lėmė, kad viešosios erdvės buvo nuerdvintos. Visuomenės
išsisluoksniavimas paskatino socialinės erdvės segregaciją, preke
paversta erdvė buvo privatizuota“.
Vilniaus erdvinėje urbanistinėje struktūroje yra gausybė apytuščių neva
viešosioms reikmėms skirtų vietų, kurių paskirtis labai miglota. Kai
kurios iš jų jau praradusios viešąjį pobūdį - tai menkai prižiūrimos
arba net visai apleistos teritorijos, kurias pagal „papročio teisę“
„privatizavę“ asocialūs asmenys pavertė nuolatinio girtavimo,
triukšmingų ir kruvinų vaidų lauku, nakvynės „namais“ ir išvietėmis.
Municipalinės valdžios dėmesio nestokoja tik tos viešosios erdvės,
kurios yra strateginėse, gausiausiai lankomose reprezentacinėse miesto
vietose arba atlieka istorinės atminties įženklinimo funkciją. Jose
puoselėjami želdiniai ir gėlynai, atnaujinami takai, keičiama
susidėvėjusi grindinio danga, vakarais jos neskendi tamsoje kaip tos,
kurios yra tarsi visų, bet nerūpi niekam.
Tačiau ir šių, sakyčiau, nepriekaištingai prižiūrimų sostinės viešųjų
erdvių funkcijos dėl įvairių priežasčių keistai siaurėja. Nuolat
didėjantis atstumas tarp valdžios ir piliečių (tai ypač pavojingas
„brandaus postkomunizmo“ visuomenės bruožas) viešąją erdvę prie Seimo
rūmų pavertė tik mitingo ir protesto akcijų vieta, o juk ji galėtų tapti
kultūrinės traukos centru, juoba kad greta yra gausiai lankoma
Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir vienas didžiausių Vilniaus
fontanų - tikra atgaiva miestiečiams per vasaros karščius.
Tačiau, kad ši (tiek reprezentacijos, tiek istorinės atminties įženklinimo
požiūriais išskirtinė) aikštė nusimestų slegiantį neįveikiamos
priešpriešos tarp elito ir visuomenės šleifą, atgautų tikrąją savo, kaip
viešosios erdvės, paskirtį, vien rūpestingos gėlynų priežiūros nepakaks.
Reikia, kad valdantieji pagaliau suvoktų savo pagrindinę funkciją -
tarnauti šalies piliečiams, taigi atsikratytų pasipūtimo, arogancijos ir
paniekos tiems, be kurių jie patys yra niekas.
Viena didžiausių miesto centre viešųjų erdvių - Lukiškių aikštė, kur
sovietmečiu stūksojo Lenino paminklas, - per beveik dvi dešimtis
nepriklausomybės metų taip ir neįgavo naujo europietiškai sostinei
deramo pavidalo.
Ginčai dėl aikštės paskirties ir funkcijų užsitęsė, sukėlė daug aistrų, bet neįskėlė idėjų. Surengta daugybė konkursų šiai teritorijai sutvarkyti, tiems konkursams išleista nemažai pinigų, bet
nepasiekta jokio rezultato. Ši aikštė tapo ne tik architektų galvos
skausmu, bet ir akivaizdžiu įrodymu, kaip ciniškai paminamas viešasis
interesas. Įvairių politinių ir finansinių jėgų užkulisinės varžybos,
kuri iš jų eksploatuos šią itin patrauklią miesto erdvę, pavertė
Lukiškių aikštę valios ir galios žaidimų įkaite. Būdama pačiame centre,
ji atsidūrė miesto kultūros paraštėse. Stebina ir aikštės atnaujinimo
iniciatorių vaizduotės skurdumas: kaip ir sovietmečiu, ši vieta
neįsivaizduojama be kokio nors ideologinio monumento. Regis, visi jau
pamiršo faktą, kad kadaise čia buvo įvykdyta vieša egzekucija 1863 metų
sukilimo organizatoriams ir dalyviams... Valdiškos aikštės vizijos
paremtos vienintele asociacija - su šalimais stūksančiu buvusiu KGB
pastatu.
Tokias urbanistinės plėtros tendencijas, keliančias pavojų, kad viešųjų
erdvių liks vis mažiau, privatus kapitalas diktuoja ne tik Lietuvoje ar
Rytų Europoje. Pasak britų urbanisto Johno Whiteleggo, viešosios
erdvės visur yra „nuolatos atakuojamos. Šiuolaikinėje Europoje
neįmanoma apginti jokios vietos, remiantis istoriniais, socialiniais,
religiniais ar aplinkosaugos argumentais. Vokietijoje nacionalinės
aplinkosaugos požiūriu reikšmingos vietos yra paverčiamos keliais“. Tai
kelia nerimą tiek visuomenei, tiek atsakingiau mąstantiems urbanistams.
Nors bandoma užkirsti kelią tokiai urbanistinei sterilizacijai, tačiau
atlaikyti plėšrių finansinių grupuočių spaudimą nėra lengva, o juo
labiau šalyse, kur vis dar siautėja laukinis kapitalizmas.
Panašu, kad artimiausiu metu keisis ir Katedros aikštės paskirtis.
Sovietmečiu buvusioje gūdžiai tuščioje erdvėje nepriklausomybės
išvakarėse imta rengti daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus, o
pastaraisiais metais čia vis dažniau vyksta triukšmingi koncertai ir
masiniai pasilinksminimai, užsitraukiantys Bažnyčios hierarchų rūstybę.
Nors miesto valdžia ignoruoja teisėtus Arkikatedros vyresnybės
nusiskundimus, panašu, kad pakeisti aikštės paskirtį artimiausiu laiku
privers kritiška fizinė svarbiausios Vilniaus katalikų šventovės būklė.
Tikėtina, kad pramogų ir iškilmių organizatoriams teks ieškotis kitų
viešųjų erdvių. Galima tik apgailestauti, kad Vilnius, prieš tapdamas
Europos kultūros sostine, taip ir nesutvarkė nė vienos viešosios erdvės,
pavyzdžiui, Lukiškių aikštės, - tai būtų tapę tikru Vilniaus europėjimo
ir kultūrėjimo ženklu.
Šalia Katedros esantis Odminių skveras, į kurį prieš pustuzinį metų
įžūliai kėsinosi požeminių garažų statytojai, vadovaujami - tikra
likimo ironija! - kadaise aktyvaus Žaliųjų sąjūdžio dalyvio, įgavęs
naują pavidalą tapo viena patraukliausių miesto viešųjų erdvių, nors
vaizdą labai gadina klaikus kaimynas - „Klaipėdos“ viešbučio siluetas.
Šiltuoju metų laiku tiesiai iš grindinio mušančios vandens čiurkšlės
suteikia šiai vietai savitumo, juolab kad fontanų sostinėje ne itin
daug. Tuo sumaniai naudojasi ir aplinkiniai restoranai - jų klientai
turi galimybę pasidžiaugti vandens efektais. Judri Katedros aikštė,
puikūs vaizdai su Arkikatedra ir tolumoje dunksančia Gedimino pilimi
daro šį skverą dar patrauklesnį. Laimė, kad Odminių skveras, susitelkus
ir pasipriešinus visuomenei, nebuvo paverstas garažo stogu, kaip
greitai atsitiks su Kauno Vienybės aikšte, arba užstatytas kokiais nors
statiniais, net jeigu jie būtų buvę šimtą kartų geresni už minėtą
„Klaipėdos“ viešbutį.
Vis dėlto išgelbėtų nuo sunaikinimo ir stropiai prižiūrimų skverų yra
kur kas mažiau negu akis badančių, apleistų, sparčiai nykstančių, nes
negailestingai niokojamų, viešųjų plotų miesto centre ir jo prieigose.
Kai kurie iš jų yra šiurpus kontrastas šalia esančioms sutvarkytoms ir
tinkamai eksploatuojamoms viešosioms erdvėms. Senamiestyje, netoli
Arklių gatvės skverelio, kurio centre stovi asociatyvi dekoratyvinė
skulptūra „Seserys“ (skulpt. Dalia Matulaitė), bevardis senais medžiais
apaugęs plotas prie Halės turgaus atrodo kaip kokia nyki dykra pačioje
miesto širdyje.
Senamiesčio prieigose tokių nususintų plotų yra dar daugiau. Skvere ties
Naugarduko ir Pylimo gatvių sankryža stūkso medinis yrantis paviljonas,
kuriame kadaise pardavinėtos gėlės, vėliau atsidarė lietuviškų valgių
restoranas, o dabar tai statinys vaiduoklis su išdaužytais langais -
paminklas nusikalstamam municipalinės valdžios atsainumui. Kodėl ši
nemažo ploto erdvė, esanti beveik pačiame miesto centre, netvarkoma,
atspėti nesunku - nekilnojamojo turto rykliai taip ir tyko, kada galės
įpiršti jiems naudingiausią buvusios viešosios erdvės, tapusios gangrena
miesto kūne, „atgaivinimo“ planą.
Panašiai, beje, atsitiko su nedideliu, medžiais apaugusiu skveru tarp
Basanavičiaus gatvės ir Santuokų rūmų. Kadaise tai buvo mėgstama
pasivaikščiojimų vieta. Kai šiame plote išdygo daugiabutis gyvenamasis
namas, rekreacijai skirtas plotelis dar labiau sumažėjo, o dabar, kai
greta statomas visas kvartalas, jo visai neliks. Privatus interesas ir
vėl nurungė viešąjį... Netoliese vegetuoja dar vienas žaliasis plotas -
pašlaitę prie dailininko Kazimiero Žoromskio namo muziejaus verkiant
reikia sutvarkyti, nes ji atrodo kaip tikras šabakštynas.
Dar viena „nevieša viešoji ardvė“ driekiasi ties Pylimo ir Kalinausko
gatvių sankirta. Priklausomybės laikotarpiu čia buvo pastatytas
paminklas sovietų partizanams, vėliau jis demontuotas, tačiau
architektūrinė aplinka, suformuota iš betono luitų, šaligatvio plytelių
ir aukštyn kylančių masyvių laiptų liko kokia buvusi, dingo tik
ideologinis akcentas. Apniokota, nei poilsiui, nei kokioms nors kitoms
viešosioms reikmėms netinkama teritorija primena nebaigtų statybų
aikštelę. Prieš keliolika metų šią vietą norėta pertvarkyti, ketinta čia
įkurti skulptūrų parką, tačiau tam pasipriešino reformatų bendruomenė
(dalyje šio ploto kadaise buvo šios konfesijos kapinės) ir viskas liko
po senovei. Panašu, kad pralaimėjo visos - ir suinteresuotos, ir
nesuinteresuotos pusės, bet labiausiai - vilniečiai, kurie ir patys
nejaukiai jaučiasi tokiose baisiai apleistose vietose, ir dar turi
raudonuoti, kai koks nors atvykėlis mandagiai pasiteirauja: „Kodėl taip
nemylite savo miesto?“
Tačiau (ne)meilė čia niekuo dėta. Pasak britų architekto ir urbanisto
Ali Madanipouro, „jei valdžia mąsto ir veikia taip, kaip privačios
firmos, vadinasi, jos sprendimų pagrindas panašus į privataus sektoriaus
kompanijų, kurios pirmiausia siekia mainomosios vertės. Tai padės jai
spręsti ekonominius uždavinius, tačiau sumažins galimybes tenkinti
visuomenės poreikius, nes rinkos mechanizmai čia netinka - reikia
pačios visuomenės paramos“.
Kai visuomenė ima nedrąsiai priešintis kokiai nors invazijai į
urbanistinę erdvę, municipalinė valdžia drauge su nekilnojamojo turto
rangovais apkaltina tokius ramybės drumstėjus neišmanymu ir
profesionalumo stoka. Patikimas ir gerai išbandytas arbitras -
profesionalūs architektai ir urbanistai, kurie panašiuose ginčuose
taria lemiamą žodį. Tačiau, pasak architektūros istorikės M.Christine
Boyer, architektūra nėra vien reginys, kurį formuoja miesto planuotojai
ir architektai, ji glaudžiai susijusi ir su visuomene, su kolektyvine
jos atmintimi.
Pravartu tai įsidėmėti visiems, kurie mano turintys teisę privatizuoti
viešuosius interesus, nes joks miestas, o juo labiau šalies sostinė,
nėra ir negali būti privati kieno nors nuosavybė.