Maždaug dešimtį metų aptarinėju gero ir blogo skonio temas. Bet iki
šiol niekada nesu rašęs apie makaronus.
Nerašiau, nes vidutinio Lietuvos valgytojo nuomonė apie makaronus buvo
nelabai teigiama. Liūdna estetika: užuot pakliuvę į burną,
makaronai kartais pakliūva ant švarko atlapo. Prastas buvo ir moterų
požiūris: makaronai kenkia talijai.
Galiausiai - blogas istorinis fonas: sovietiniais deficito laikais
skrandis buvo užkišamas makaronais.
Nuo to ir pradėkime. Nuo tų laikų, kurių vieni gal jau nebeprisimena,
kiti gal dar nebuvo gimę, kai imperijos gastronomų lentynose
būdavo tuščia, išskyrus stačiakampes kartonines dėžes su kriauklelėmis.
Šprotai būdavo šventė, „Provansalio“ majonezas buvo taupomas šventėms, o
deficitinio saulėgrąžų aliejaus dvoksmas reiškė artėjančias Kalėdas.
O štai kriauklelių būdavo visada. Nuo Murmansko iki Karaliaučiaus.
Suvirusi, gliti, beformė makaronų košė, ant kurios nebent tik
nenuoramos anų laikų gurmė užsitarkuodavo „Nemuno“ fermentinio, tapo
ryškiu svajonių virtuvės antipodu.
Todėl nėra ko norėti, kad masės pageidautų makaronų. Masės
pastaruoju metu jau nebesvajojo apie vengriškų žirnelių skardinę.
Svajojo greičiau apie molekulinę virtuvę, apie strutienos
karpačą, apie mineralinį vandenį iš Grenlandijos ledkalnių.
Bet dabar vėl viskas spėriai keičiasi. Tai, kas prieš dvejus metus buvo
neskanu, darosi priimtina. Tai, kas visai neseniai žadino apetitą ir
gurmaniškas ambicijas, dabar jau nebežadina. Todėl galima neskubant,
kaip rekomenduoja Lietuvoje taip ir neatrastas pasaulinis judėjimas
„Slow Food“, sugrįžti prie makaronų.
Sunkiausia bus grįžti liesai gyvenančioms moterims ir drūtai
gyvenantiems vyrams. Suprantu vyrų apmaudą: vietoj kiaulienos kepsnio
valgyti spagečius su cukinijų žiedais - tai lyg iš didelės „Audi“
persėsti į mažą „Fiat 500“.
Na, bet kitaip, matyt, nebus: mažiau kepsnių, daugiau spagečių. Manau,
kad trumpiausia vidutine gyvenimo trukme Europoje garsėjantys Lietuvos
vyrai anksčiau ar vėliau bus priversti pradėti vynioti ant šakutės
makaronus.
O daugiausia manekenių Milanui tiekiančios šalies moterys dar kartą
pasiaiškins, kiek teisingos jų teorijos dėl spagečių žalos liemens
apimčiai.
Čia neketinu aiškinti makaronų teorijos. Ją reikėtų pradėti nuo to,
kad lietuviškų gastronominių terminų kūrėjai iš svaiginamos miltinių
produktų geometrinės įvairovės pasirinko 6 cm ilgio lenktą ir kiaurą
vamzdelį. Tai ir yra makaronai, „maccheroni“. Italijoje bene pats
rečiausias ir pats nepopuliariausias miltinių „formatas“.
Vis dėlto derėtų paaiškinti du, mano galva, svarbiausius makaronų
ruošimo ir valgymo aspektus. Nesvarbu, kaip makaronus vadinsime.
Nesvarbu, kokią jų formą rinksimės. Nesvarbu, kokį sūrį tarkuosime ir
padažą sukursime.
Svarbu, kad to padažo nebūtų daug. Kad ne padažas būtų su makaronais, o
atvirkščiai. Tada nebus progos keikti svarstykles ir veidrodį. Neteks
aiškinti, kad makaronai - be skonio, nes skonį paprastai nuskandina
įvairios grietinės, sviesto arba aliejaus kombinacijos.
Ir dar: nepervirti! Šventai laikytis itališko termino „al dente“
(išvertus iš italų k. - „kandami dantimis“). Suvirusių makaronų
valgymas yra dviguba nuodėmė.
Pirmiausia - nesveika. Pervirus spagečius, suyra vidinis krakmolo
sluoksnis, angliavandeniai labai sparčiai keliauja į kraują, didėja
glikemijos indeksas, kažkurioje kūno vietoje kaupiasi „antiestetika“.
Antra, pervirti makaronai prieštarauja gero skonio dėsniams. Ne veltui
Italijoje restorane virėjas klausinėja klientų: „Kokio kietumo makaronų
pageidausite - normalaus, „al dente“ ar itališko?
Jeigu atsakysite normalaus, virs tiek, kiek nurodyta ant pakuotės.
Jeigu „al dente“, vadinasi, minute mažiau, nei nurodyta. O jeigu
itališko kietumo? Tada bus beveik nevirti.
Žodžiu, makaronai turi būti kieti, ir tiek. Be to, juos valgant, teks
atsisakyti šaukšto teikiamų patogumų, nors tai ir kelia pavojų kaimynės
suknelei. Makaronų valgymo procesą teks mokytis suvaldyti.
Techniškai tai nelengva: šakutę reikia laikyti kaip rašiklį tarp
trijų pirštų, sukti stačią, nepalenkus. Beje, psichologiškai - tai
smagu. Atitraukia nuo minčių apie krizę.
Grįžtu prie „makaronų“ termino kilmės. Svarstytinas ir graikiškasis
variantas: „makarios“ reiškia „laimingas“. Būtent tai, ko labiausiai
reikia šiais laikais.
Reikia truputį pietietiškos idilės iš senų nespalvotų itališkojo
neorealizmo filmų. Reikia ramaus šeimyninio spagečių vyniojimo
paveikslo. Na, kad ir sunkmečio fone.