Žmona pluša virtuvėje prie puodų, o jūs pasidygėjęs pasiimate laikraštį sprunkate į svetainę? Hm, tai ne visai teisinga. Ne visai šiuolaikiška. Tai tiesiog neatleistina. Na, nebent, jeigu ten - virtuvėje - gaminamas koks nors labai jau banalus patiekalas, pavyzdžiui, kepamos bulvės.
Ir vis tik - nereikia bėgti iš virtuvės. Nereikia niekinti virėjo ir to, ką jis kuria. Būtent - kuria. Nes valgio gaminimas - tai kūryba. Arba bent jau įdomus, dėmesio ir smalsaus žvilgsnio vertas procesas.
Restorane geriausias staliukas iki šiol būdavo tas, kuris labiausiai nutolęs nuo virtuvės. Savo ruožtu virtuvė paprastai būdavo mažiausiai nutolusi nuo sanitarinio mazgo. Dėl vienos visiškai paprastos priežasties: mažiau vamzdžių, mažiau santechnikos, mažesnės investicijos.
Ta restorano patalpa, iš kurios ant kliento stalo atkeliauja puošni lėkštė su dailiai išdėstytu patiekalu iki šiol kruopščiai slepiama. Padavėjas įeidamas iš restorano salės į virtuvę uždaro duris. Virtuvė ir restorano salė - tai tarsi dvi viena kitai prieštaraujančios teritorijos. Kartais duryse, vedančiose iš virtuvės į salę, paliekamas mažas apvalus langiukas, kad padavėjas iš vidaus galėtų žiūrėti, ką veikia klientai.
Europos restoranuose dabar - pats sienų ir durų griovimo metas. Atsirado ir vis stiprėja kitoks požiūris į virtuvę. Vis daugiau restoranų virėjų galvoja, kad virtuvėje turi ką parodyti. Vis daugiau restoranų lankytojų galvoja, kad virtuvėje yra ko pasižiūrėti. Patiekalų ruošimas vis dažniau tampa ne šiaip banaliu daržovių smulkinimu, mėsos pjaustymu, žuvies darinėjimu, verdančios sriubos maišymu, kremo plakimu. Patiekalų ruošimas tampa spektakliu. Virtuvė -teatro scena. Virėjai - teatro aktoriais. Tas, kuriam visose pasaulio kalbose taikomas elegantiškas prancūziškas terminas „le chef“ - vyriausias virėjas - tampa savotišku orkestro dirigentu.
Štai vienas garsiausių Italijos restoranų „Vissani“ Umbrijos regiono kaimelyje. Jo ideologas Gianfranco Vissani virtuvę savo klientams pateikia kaip paveikslą. Kad šis efektas būtų stipresnis, sieną, skiriančią restorano salę ir virtuvę, jis pakeitė stiklu, tačiau jį įrėmino prabangiu rėmu.
Netoli Milano, Erbusko miestelyje, savo vardu pavadintą restoraną turi vienas garsiausių Italijos virtuvės meistrų Gualtiero Marchesi. Įeinate į salę, atsisėdate prie staliuko, išsirenkate iš valgiaraščio patiekalus, tada nušvinta galinė restorano siena, lėtai pakyla uždanga. Prasideda spektaklis. Jis įskaičiuotas į patiekalų kainą. Jokių paslapčių - ką pamatėte ir ką suvalgėte - viskas jūsų. Padavėjas stovi šalia ir komentuoja tai, kas vyksta teatro scenoje. Čia derėtų įterpti prancūzišką žodelį „pardon“, atleiskite: ne teatro scenoje, o restorano virtuvėje.
Kulinarijos teoretikai teigia, kad gaminimo proceso viešinimo tradicija atkeliavo iš Rytų. Japoniška sušio ir sašimi gaminimo logika - tai juk vieša miniatiūrų kūryba. Bet vakariečiai, matyt, ir patys pribrendo kulinariniam spektakliui. Bendras susidomėjimas maisto gaminimu, kulinarijos mokyklų pradedantiesiems klestėjimas anksčiau ar vėliau veda ant scenos.
Gerokai pasikeitė ir virėjo socialinė pozicija: tai jau nebe riebaluota palaidine puodus maišantis storulis, o elegantišku baltu surdutu, papuoštu valstybės vėliava vilkintis kūrėjas. Magas, kuriam paklūsta chemija, fizika, istorija, estetika.
Tačiau įdomu stebėti ne vien molekulinės virtuvės virsmus. Ar visi įsivaizduoja, kaip atrodo daržovių smulkinimo spektaklis restorane? Kaip žaibiškai greitai ir chirurgiškai tiksliai dirba virėjo rankos? Ar visiems teko matyti, kaip kuriami modernūs šaltųjų užkandžių optiniai efektai?
Arba kaip iš kalcio tirpalo ištrauktais sulčių lašeliais papuošiamas desertas? Grynas adrenalinas. Dramatiškas „crescendo“, vertas žiūrovų aplodismentų.
Milane restorane „Accanto“ virėjų komanda dirba klientų akivaizdoje skambant Mozarto ir Vivaldi muzikai. Žmonės negali atitraukti akių, o pamatę lėkstėje prieš save garuojantį meno kūrinį, visai kitokiu žvilgsniu įvertina jo skonį. Valgymas tampa muzikos ragavimu.
Kai kas nužengė dar toliau. Garsiame Milano restorane „Cracco Peck“ atsirado mažytė salė, kurią visi vadina „akvariumu“. Ten tik du staliukai, aplink - stiklas. Ir virtuvė. „Akvariumas“ - tai savotiška kabina restorano virtuvėje, kurioje vyksta maisto gaminimo spektaklis 360 laipsnių kampu. Valgytojai atsiduria kulinarijos vandenyno gelmėse.
Žodžiu, neverta skubėti trenkti virtuvės durimis. Neverta savo noru atsisakyti galimybės stebėti kūrybos procesą. Ar tai kūryba, ar banalus maisto gaminimas - priklauso nuo pačių žiūrovų ir, žinoma, nuo atlikėjų. Jeigu pasitempę, jeigu linkę improvizuoti, jeigu smalsūs - tada ir žiūrovas užsidega. Netgi jeigu veiksmas vyksta paprastoje namų virtuvėje.