Pasėmęs nuo medumi žvilgančio korio saują bičių įsideda jas į burną. Tos kiek paropinėjusios išlipa ant lūpos ir skrenda tarsi nuo lakos.
Bičiuliui Antanui patinka aplinkinių reakcija: tokiam poelgiui retas Lietuvos bitininkas įsidrąsintų. Kolegoms nesuprantamas A. Šantaro bitininkavimas nepatiriant bičių šeimų nuostolių, išvengiant ligų, auginant tik darbščias, stiprias motinėles. Stulbina verslo sėkmė. Viskas jam klojasi – tarsi sviestu patepta.
A. Šantaro giminės ir bitininkavimo šaknys – to paties amžiaus. Anykščių krašte bitininkavo jo tėvas, senelis, šio tėvas, senelis. Pats bičiulis įsitikinęs, jog svarbiausia bendraujant su bitėmis – išmintis, kuri ateina žmogui ir su metais, ir su genais.
Pasak A. Šantaro, bitininkystės versle yra tokių dalykų, kurių mokslu nepaaiškinsi. Antai vieni bičiuliai skundžiasi esą dėl mobiliojo ryšio antenų tuštėjančiais aviliais, kitų augintines apnikusios ligos, trečiuosius kankina netikėtai susiformavę ir pabėgę spiečiai. Galvas laužo mokslų daktarai, farmacininkai rekomenduoja cheminius preparatus, prekybininkai iš užsienio tempia bičių motinėles.
- Tu paklausk bitės, ir ji tau pasakys, kodėl suplyšo jos sparneliai, kodėl šeimai prireikė naujos motinėlės, - sako A. Šantaras. Jo įsitikinimu, bitės nereikia pakinkyti į pavalkus, uždaryti į ankštą būstą, darbe kankinti iki devinto prakaito, nusilpusią marinti vaistais.
Bičiulis A. Šantaras ir savo sūnų Tomą jau išmokė bitininkavimo išminties. Antai sumanė viena bičių šeima spiesti. Tegul sau skrenda, kimba ant kokios šakos. Viena paskutiniųjų ant avilio lakos išeis motinėlė. Ji žengs lėtai, tarsi abejodama, o gal brangindamasi. Bitininkui tereikia motinėlę paimti į saują.
- Tokie spiečiai gražiai dirba, nekelia jokių problemų, - sako jaunasis bitininkas Tomas. Abu su tėvu jie prižiūri apie du šimtus bičių šeimų, kurias laiko beveik visuose Prienų urėdijos miškuose. Ypač vertingi kirtimai, skynimai, kuriuose visą pavasarį ir vasarą nesuskaičiuojama žydinčios augmenijos gausa. Bitės ramios, nes „darbovietė“ vos už kelių žingsnių nuo avilio. Vaško korių akelėse „užkonservuojama“ ne tik rečiausių žiedų nektaras, bet ir miško tyla, svaiginantys samanų, spyglių ir sakų kvapai.
Bičiulis A.Šantaras vadinamas vieninteliu ir žinomu Prienų rajono bitininku, jo medaus nereikia reklamuoti. Bitininką pirkėjai atpažįsta iš neklusnių garbanotų juodų plaukų kupetos, šelmiškos šypsenos ir nesibaigiančių pasakojimų apie bites. Savaitgaliais bitininką galima matyti Prienų turguje, kur jis įsirengęs medaus kioską, o kitas vietas prekybai Tomas ir jo draugė Rūta suranda internete.
Gavę informacijos Šantarų jaunieji bitininkai, dar pasivadinę draugų, važiuoja į įvairiuose šalies miestuose organizuojamas šventes, muges, parodas. Kai mažiau darbo bityne, važiuoja ir „senasis“. Pasak ūkio šeimininko, kiekvienas kaimo verslas bus sėkmingas (ir pelningas) tol, kol gamintojas pats perdirbs savo ūkio produkciją, pats parduos, be to, neprašys valstybės raikomo nemokamo paramos „pyrago“.
A. Šantaro bitynas yra oficialiai įregistruotas, savininkas turi ūkininko pažymėjimą. Ūkio medus ištirtas laboratorijoje. Tačiau svarbiausias medaus vertintojas – vartotojas. Jo nuomonės paiso ir bitininkas. A. Šantaras teigia prieš keliolika metų pastebėjęs, jog miestiečiams patinka „gabalinis“ medus, t. y. ne supilstytas į indelius, o atkirstas nuo 20-30 kg luito. Bičiulis pirmasis Lietuvoje ėmė medų pilti į medines dėžes, išklotas specialia plėvele. Pavasario medus bitininko saugykloje sukietėdavo per keletą dienų ar savaitę, vasaros pabaigoje išsuktas jis ilgiau išlikdavo skystas.
Krašto šventėse, mugėse vasarą A. Šantaras vartotojams patiekia iš nerūdijančio metalo statinaitės pilstomo šviežio medaus.
- Kaimiečiui pelningas gali būti ne mažesnis nei dviejų šimtų šeimų bitynas, - sako A. Šantaras. Tačiau bičiulis perspėja nesivaikyti didelių uždarbių. Rinka pageidauja kokybiškos, tačiau nebrangios žemės ūkio produkcijos. Tas pat ir su medumi. Nereikia „užsišaukti“ didelės kainos, be to, pirkėjui būtina sakyti teisybę. Ir apie bites, ir apie jų ganyklas. Laimė, Prienų rajone beveik nėra rapsų pasėlių, o žinios apie medaus polifloriškumą padeda pirkėjams apsispręsti. Jau keletas dešimtmečių, kai ne bitininkas A. Šantaras ieško pirkėjų, o šie jo. Kai kurios miestiečių šeimos per sezoną nuperka po du tris kibirus medaus. Per metus realizuojama apie 10 t bityno produkcijos.
Pats bitininkas seniai nebenaudoja cukraus, kavą, arbatą saldina tik medumi. Namų šeimininkės su medumi verda uogienes, rudenį jo deda į raugiamus kopūstus. Tik stipriųjų gėrimų iš medaus gamybai A. Šantaras sako neturintis ir laiko, ir noro. Pats nevartoja, kitiems nerekomenduoja. Iš visų žmogiškųjų silpnybių pasiliko vieną – cigaretės dūmą. Tačiau jis retsykiais dirbant padeda. Prie bitelių bičiulis eina be tinkliuko, o jeigu kartais neturi po ranka dūminės – papučia tabako.
- Bitininkystė tuo ir įdomi, nes kupina paslapčių, - sako A. Šantaras. Antai bitelės į darbą srūva nekreipdamos dėmesio į keliuku pro sodo avilius vaikštančius žmones. Tačiau kažkuriam (kelioliktam) ima ir cvakteli. Gal praeivis joms kažką blogo pasakė ar bent pagalvojo?
Kai lankėmės A. Šantaro sodyboje Čiudiškiuose, dangus žadėjo lietų, tačiau sode triūsiančios bitelės nerodė jokių artėjančio streso ženklų. Iš atidaryto avilio jos ramiai ropštėsi ant bitininko rankų, o paprašytos grįžo atgal ant korių. „Naminė motina, todėl tokios geros“, - tarstelėjo bitininkas.
Paskui prisiminė, kaip su broliu Jonu vaikystėje gamino aviliukus kamanėms, ragavo jų sunešto medaus. Šiandien Jonas Ukmergės krašte laiko apie 800 bičių šeimų, galbūt didžiausią bityną Lietuvoje. Ir bičiuliui Antanui likimas lėmė pabėgti į kaimą, atsidėti bitėms. Dabar jo sūnus Tomas irgi neišvengiamai tapęs bitininku, ir jo draugė Rūta.
Drauge su jaunimu ūkininkas A. Šantaras šalia sodybos iškasė vieną tvenkinį, paskui antrą, įveisė žuvų, pastatė pirtelę. Bičiulis prisimena, jog jo gimtinėje (Anykščių krašte) senoliai kurdavo pirtį, išsikaitindavo, kūną ir dvasią vandeniu nuliedavo, tik tada eidavo prie bičių. Čiudiškiuose A. Šantaras bandys vandens ir garo procedūras derinti su bitininkystės dovanomis, taisys nuo tarnybos sovietų kariuomenėje „girgždančią“ sveikatą, pratins savo šeimos ir apylinkių jaunimą pasilikti kaime.
Kada žmogui įsiklausyti į gamtos slėpinius, išgirsti lygų tvenkinio paviršių kapojantį lietų, ant avilio lakos darbo netveriančias bites... Pasižiūri į jų namelį, atrodo, tuoj nuo įtampos visas pakils į orą.
Bitės patirtis – ne žmogaus. Pastarajam tik klausytis ir klausytis.