Retro stiliaus maudymosi kostiumėlis – vienas populiariausių suvenyrų, kuriuos renkasi Jūrmalos miesto muziejaus lankytojai. Už tai jiems tenka mokėti dešimt latų (apie 49 litus).
Dryžuoti kelius siekiantys šortai, sujungti su marškinėliais, primena 1897 metų modelį.
Tais metais Jūrmaloje buvo nustatyta, su kokia apranga galima mėgautis maudynėmis.
Šiuo metu viename populiariausių Latvijos kurortų maudynių istorija siekia kelis šimtmečius. Buvo metas, kai maudytis skirtingų lyčių atstovai galėjo tik atskirai.
Muziejus apie papročius ir madas pajūryje yra skirtas Jūrmalos ir Kemerių s kurortų istorijai, apimančiai XVIII-XX amžius.
Iš skaitmeninės ekspozicijos, senovinių atvirukų, narų po vandeniu aptiktų senovinių indų, skirtų alui, vynui, mineraliniam vandeniui, vėduoklių, skėčių nuo saulės atgyja kasdienybės istorija.
XVIII a. Latvijos teritoriją prijungus prie Rusijos, pirmieji čia ėmė poilsiauti Kuršo dvarininkai.
Jūrmalos kurorto plėtra prasidėjo tada, kai į šią vietovę plūstelėjo per karą su Napoleonu nukentėję Rusijos karininkai, paskui juos – ir jų žmonos su vaikais.
XIX amžiaus pradžioje moterys ir vyrai Jūrmaloje maudėsi nuogi specialiai pritaikytose vietose.
Niekas tada dar nebrido į jūrą, o sėsdavo į maudymosi karietas, kurias tempdavo arklys, vežikas pavažiuodavo kur giliau ir sustodavo.
Iš tokios kabinos poilsiautojai leisdavosi į bangas, o kai jiems nusibosdavo, jie iškeldavo skepetaitę. Tai buvo ženklas grįžti į krantą. Niekas neturėjo teisės matyti nuogų besimaudančių žmonių.
Vėliau maudytis nuogiems buvo draudžiama. Moterys užsisegdavo trumpą sijoną, prie jo pritvirtindavo švino gabalėlių, kad kilus vėjui nebūtų matyti nuogų kojų.
Jūroje moterys maudydavosi su šlepetėmis, beretėmis, korsetu, prie jo segdavo kojines. Plaukti joms nebūdavo lengva.
***
Maudynės pasidarė populiaresnės, kai Jūrmaloje pradėta taikyti gydymą jūros vandeniu.
1870 metais gydytojas Johanas Christianas Nordstromas įkūrė sanatoriją „Marienbad“. Jis skirdavo ligoniams procedūras su jūros vandeniu, mankštą gryname ore, bėgimą ristele paplūdimiu.
Tai buvo klimato terapijos pradžia Latvijoje.
Manoma, kad šio mediko patarimai netgi prisidėjo prie mados istorijos. Nuo 1897 metų nustatytu laiku Jūrmaloje maudytasi tik su tam tikra apranga – kelius siekiančiais šortais ir dryžuotais marškinėliais.
„Tik po Pirmojo pasaulinio karo šiame kurorte vyrai ir moterys galėjo kartu bristi į jūrą“, – pasakojo muziejaus gidė Inga Sarma, surinkusi vieną didžiausių Latvijoje maudymosi kostiumų kolekciją.
O Europoje, pavyzdžiui, Anglijoje ar Prancūzijoje, nuo 1850 metų vyrai ir moterys ėmė maudytis kartu, nes tada buvo sukurti pirmieji maudymosi kostiumėliai.
Istorikė I.Sarma daugiau nei trisdešimt metų rinko muziejaus eksponatus.
Maudymosi kostiumėlių ji ieškojo antikvariatuose, sendaikčių turguose, o vieną pirmųjų eksponatų jai padovanojo jos senelė. Tokius maudymosi kostiumėlius moterys vilkėdavo XX amžiaus pradžioje.
Tuo metu Jūrmalos kurortas klestėjo, gydymo įstaigos įrengė pašildyto vandens jūros vonias, purvo ir mineralinio vandens vonias. Tai buvo didelė naujiena.
Jūrmalos kurortas neatsiliko ir aukštuomenės pramogomis, atsirado kazino, buvo pradėti rengti koncertai.
Tai rodo saugomas muziejuje bilietas į koncertą, kuris įvyko 1905 metų liepos 5-ąją, o jame pirmą kartą Jūrmaloje buvo griežiami latvių kompozitorių kūriniai.
***
Šiandienio žmogaus akiai nematytas ir ausiai negirdėtas maudynių bei deginimosi istorijas atskleidžia ir Druskininkų miesto muziejaus, įtraukto į „Didžiojo žygio po Baltijos šalis“ maršrutą, archyvai.
Daugiau nei du šimtmečius į šį kurortą pasisemti jėgų atvyksta skrandžio, žarnyno, kepenų ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų, podagros, nutukimo, raumenų ir sąnarių ligų, mažakraujystės, bendro išsekimo kankinami žmonės.
Druskininkams žinomumą pelnė druskų turtingi šaltiniai. Prieš kelis šimtus metų vietiniai pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos.
Apie 1790-uosius Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir po ketverių metų šį miestą paskelbė gydomąja vietove.
Gavus caro Nikolajaus I leidimą 1837 metais Druskininkuose imtas plėtoti kurortas, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo to šimtmečio pradžios.
1841 metais kurortą plėsti ėmėsi įsteigta Druskininkų gydytojų draugija.
Amžiaus pabaigoje Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų.
***
Gydytojai kurorto lankytojams patardavo, kaip gerai pailsėti, atsipalaiduoti, išvengti negalavimų.
Pavyzdžiui, siūlė maitintis pagal sudarytas dietas.
Gydytojai drausdavo valgyti grybus, kiaulieną, kopūstus, žirnius, pupas, česnakus, kitą aštrų ar sunkiai virškinamą maistą.
Buvo draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus, limonadą, tuomet natūralų, bet itin rūgštų.
Šokių vakarus gydytojai patardavo pradėti ir užbaigti lėtais šokiais, pavyzdžiui, polonezu.
„Vienos valsas kurorto svečiams buvo nerekomenduojamas“, – šyptelėjo muziejininkas Vladislavas Šaruckis.
Maudyklos vasarotojams veikė Nemune ir Ratnyčėlės upelyje. Ten buvo sumontuoti statiniai ant polių, po vandeniu ištempti tinklai, tad maudyklos priminė baseinus.
Statinių sienos saugodavo besimaudančius nuo vėjo, stogas – nuo lietaus, o tinklas – nuo stiprios srovės.
Vyrai maudydavosi mūvėdami ilgus šortus – apie tai pasakoja daugiau nei šimto metų senumo nuotrauka, saugoma Druskininkų miesto muziejuje.
Duomenų apie to meto moterų maudymosi aprangą neišliko.
1924 metais buvo atidarytas Druskininkų soliariumas. Tai vieta, kur žmonės buvo gydomi saule, oru ir vandeniu. Soliariumui vadovavo iš Varšuvos atvykusi jauna gydytoja Eugenija Levicka.
Didžiulis parkas buvo padalytas į dvi dalis – viena skirta vyrams, kita – moterims.
Ten žmonės ne tik kaitinosi saulėje, bet ir atlikdavo gydytojų rodomus gimnastikos pratimus, plaukiojo baseinuose po atviru dangumi, vakarais žaisdavo tinklinį.
Nustatytu metu vyrams būdavo draudžiama užeiti į moterų skyrių, moterims – į vyrų, mat kai kurios procedūros vykdavo nevilkint jokių drabužių.
Vieni plotai kaitinimuisi saulėje būdavo įrengti ant kalno, kiti – pakalnėje, treti – dauboje, kad būtų galima reguliuoti spindulių srautą. Instruktoriai pasakydavo, kada metas verstis ant kito šono, kad kūnas per daug nenusviltų.
Prieš I pasaulinį karą kurorte per sezoną apsilankydavo apie 20 tūkst. poilsiautojų.
Tai buvo trečias pagal lankomumą kurortas Rusijos imperijoje.
* * *
Paplūdimyje atsiskleidžia kūrėjų fantazija
Jolanta Talaikytė, Drabužių dizainerė
Maudymosi kostiumėlių kūrėjai, galvodami apie naujas kolekcijas, paprastai imasi vienos temos – augalų, retro, Havajų, Tailando, indėnų ar kitos.
Tai lemia kostiumėlio dizainą. Jei kuriama remiantis etiniais motyvais, pavyzdžiui, indėnų kultūra, naudojami kutai, medžio intarpai, karoliukai, siuvinėjimai, margi audiniai.
Retro stiliaus maudymosi kostiumėliai būna griežtesnių spalvų, juostuoti, dryžuoti, languoti.
Seksualieji maudymosi kostiumėliai puošiami gyvūnų – leopardų, tigrų, net dalmatinų veislės šunų – kailio motyvais.
Kaip ir apatinio trikotažo, maudymosi kostiumėlių pagrindinės formos išlieka klasikinės, tačiau dizaineriai nevengia ir pažaisti jomis.
Pavyzdžiui, vienais metais kūrėjai siūlo kelnaites paaukštintu liemeniu, kitais – pažemintu, dar kitais – sportiškas ar surišamas virvelėmis.
Gali būti ir šortų tipo kelnaitės, plėvesuojančios ar prigludusios.
Liemenėlės forma taip pat keičiasi, kaip ir petnešėlių plotis. Svarbu ir maudymosi kostiumėlio funkcija.
Pavyzdžiui, sportiniai maudymosi kostiumėliai atkartoja sporto drabužių mados tendencijas.
Vienareikšmiškai pasakyti, kokie maudymosi kostiumėliai yra madingi šią vasarą, nebūtų tikslu. Jie – ir lengvučiai su raukiniais, ir konstruktyvūs, uždari.
Bikiniai, kaip visuomet, atviri, netgi perregimi su nėrinių ar tinklelio intarpais.
Madingi blizgūs maudymosi kostiumėliai su atšvaitais.
Lietuvoje anksčiau buvo kuriami maudymosi kostiumėliai, bet dabar – nebe.
Jauni dizaineriai retai imasi kurti apatinį trikotažą ar maudymosi kostiumėlius, nes tam reikia gana daug investicijų, labai sudėtinga technologija – reikia suformuoti kaušelius, lankelius, petnešėles.
Viskas turi būti patogu, neveržti, netrinti.
Paplūdimio drabužių kolekcijomis gali pelnytai pasigirti italai, prancūzai, amerikiečiai.