Taip būčiau samprotavusi, jeigu ne pernykštis patyrimas.
Pernai mane nuvarė aprašinėti Žagarės vyšnių festivalio – taip pusiau prievarta, nes iš redakcijos korespondentų buvau arčiausia tos vietos. Šiemet atvažiavau pati, nors reikėjo pilti iš Vilniaus, priderinti krūvą kitų kelionių, kaulyti, kad apnakvyndintų, nes viešbučio Žagarėje nėra.
Pernai tikrai nesupratau: ko žmonės braunasi į festivalius?
Juk entuziastai juose grumdosi. Lipa ant kojų. Prisiperka paikų suvenyrų, kurių niekam nereikia. Tiesia kaklus į kokią pseudoįžymybę, kuri tuo metu šnypščiasi nosį arba suirzusiu veidu bando iš rankinės išlupti telefoną.
Vaikšto būriais, nors daug protingiau būtų Žagarę, 811 metų miestą, apžiūrinėti po vieną.
Žagarės dvarą ir išpuoselėtą regioninį parką, vadovaujamą Mindaugo Balčiūno.
Žvelgaičio piliakalnį ir keistą medinį statinį, ant kurio užsiropštęs patiri jausmą, kad nutūpei Dievo laktoje. Sėdi ir kaip tikras žvelgaitis nuo Žvelgaičio aukštumų žvelgi: ne tu sukūrei vieną iš ilgiausių Lietuvoje ozą ir užtvenkei Švėtę, bet jinai – ir tavo.
Net pajodinėti žirgais iš vietinių žirgynų ir įsijausti į dvarininkaičių sugebėjimus puikuotis ant ristūno pasibrukus krinolinus. Arba aikčioti stebint ristūnų konkūrą dvaro parke, jeigu tai kelia jums adrenaliną.
Arba per karštį sukarti maratoną – jeigu adrenaliną kelia ne žirgai, o bėgimas.
Kaliausei atsiverti lengviausia
Mudu su fotografu Vladu Ščiavinsku pasirinkome kitą žagarietišką būdą adrenalinui pasikelti.
Atsibastėme į Senąją Žagarę šalia Švėtės upės, kad galėtume paerzinti žagarvyšnių kaliauses, kurių šventei pristatė vietiniai – špokams ir net bebrams baidyti.
Kaliausės dalyvavo festivalio konkurse ir iš visų jėgų viena su kita konkuravo.
„Norėčiau būti panaši į tave“, - mintyse sakau vienai.
Tokiai su alyvine suknele ir čigoniškomis akimis, įkeltai į išlakią žagarvyšnę. Toji pamaiva ir yra kaliausė-čigonaitė, dar visai jauna koketė, panaši į vietines Žagarės čigonaites.
„Pagal amžių aš labiau tikčiau tau į drauges“, - sako man kita, tokia papinga kaliausė.
Gerokai padėvėta, bet su skrybėlaite ir vis dar išriestu užpakaliu. Apsičiupinėju savo užpakalį – nepakonkuruosi.
Vladas čiupinėja kaliausės žvejo batus – ir jam tokie praverstų. Gėrimės siauriausia Žagarėje Švėtės gatve – joje dar išlikęs vienas kitas mažulytis senovinis namukas. Toje gatvėje šalia upės yra vietų, kur du automobiliai prasilenkti negali.
Kolekcija atminčiai
Suvenyrų mums nereikia – nei dirbtinių vyšnių, nei kokių kitų. Net patiekalų su vyšniomis degustaciją abejingai aplenkėme, nors ten, sako, davė ragauti vyšnių šokolade ir kitokių gardėsių.
Kolekcionavome žvilgsnius. Ne tik kaliausių – ir žmonių. Labiausiai įsiminė Žagarės policijos viršininko Vytauto Pakatiliaus sukauptas žvilgsnis, kai per festivalio atidarymą Naujosios Žagarės bažnyčioje jis išdidžiai nešė festivalio vėliavą su vyšniomis.
Ją sukūrė profesorius Juozas Galkus, garsus heraldikos profesorius.
„Specialiai festivaliui“, - tvirtino nuolatinis festivalio idėjų generatorius Mindaugas Balčiūnas.
Kadangi jo veido išraiška buvo rimta, reikia tikėti. Įtikimos atrodė ir iš Žagarės kilusios aktorės Faustos Laurinaitytės, solistų Juozo Malikonio, Povilo Daunoro išraiškos, kai jie kalbėjo arba dainavo Žagarei, iš kurios yra kilę.
Bet jų biografijų klausytis buvo nuobodu – pasijutau kaip patekusi į gimnaziją, kurioje verčia mokytis datas. Matyt, tuo metu mano veido išraiška buvo atstumianti, todėl jos niekas nenorėjo pasiimti atminčiai.
81 žibintas - 811 miesto metų
Kitą dieną prisirinkau pilną kuprinę išraiškų – neklaususi. Kažin, ką būtų sakę bardai Saulius Bareikis, Andrius Kulikauskas ar namo iš užsienių į Žagarę grįžęs muzikantas Igoris Šifrisovas, jei būčiau priėjusi ir pareikalavusi: „Duok šen savo išraišką, vešiuos į Vilnių!“
Bet jiems smarkiai plojo šimtai žmonių ir mėtė laukų gėles į Žagarės dvaro parko terasą, todėl manau, kad muzikantų išraiškos buvo tinkamos parsilaikyti ilgai atminčiai.
Skeptikės širdis sutirpo, kai po koncerto į nakties tamsą ėmė kilti raudoni ir geltoni žibintai. 81 žibintas 811 Žagarės metų. Buvo taip gražu, kad nejučia pakartojau Žagarės festivalio pavadinimą „Aš mylėjau tave tau nežinant...“.
Kokia gėda praskysti vien todėl, kad kvepia liepos ir esi Žagarėje.
Kitą vakarą, šeštadienį, savo išraiškas ir melodijas nuo Žagarės parko scenos festivalio svečiams turėjo dalinti „Skamp“. Išvažiavusi gavau kelias žinutes – pranešė, kad išraiškos buvo geros.
Aha, praskydote?