Dar visai neseniai Vilniuje veikė vos keli kinų restoranai ir papietauti juose buvo jei ne egzotikos viršūnė, tai bent jau dalykas, kuriuo verta pasigirti draugams ir tikėtis šūksnių: „O jie iš tikrųjų valgo kirmėles?!“ „Kaip tau pavyko kabinti ryžius lazdelėmis?“ „Man labiau patinka cepelinai“ „Ar labai brangu?“ „Ir tu dar gyvas?“
Tie laikai praėjo. Vilniuje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje Europos sostinėje, kinų restoranų - nors vežimu vežk. Nežinau, ką apie juos pasakytų patys kinai, bet mano neišrankiam lietuviškam skrandžiui čia visko pakanka – galima paskanauti tiek įmantrių Pekino ančių (niekada neragavau), tiek nebrangiai prisikimšti pilvą ryžių ir daržovių (taip, čia jau panašiau į mano poreikius).
Sostinės prekybos centre „Gedimino 9“ nuo apsipirkimų išalkusius retus parduotuvių lankytojus kviečia kinų restoranas „Sičuan“. Pietų metu jis stovi beveik tuščias - kaip ir visas „Gedimino 9“, čia jums ne koks nors akropolis, todėl be jokių eilių galima pasirinkti bet kurį staliuką. Mano mėgstamiausi – prie didžiulių langų, pro kuriuos atsiveria turbūt geriausias pasislėpusios Šv.Jurgio bažnyčios vaizdas.
Dienos pietūs „Sičuane“ kainuoja 12 litų - juos sudaro dubenėlis sriubos ir iš sąrašo išsirinktas patiekalas – kuklu, bet užkandžių ir deserto už tokią kainą tikėtis turbūt neverta. Sriuba – sultinyje plaukiojantys daržovių gabaliukai – nelabai ji gardi ir jei jos nereikėtų srėbti neįprastu ir palyginti nepatogiu porcelianiniu šaukštu, galėčiau įsivaizduoti, kad pietauju savo močiutės virtuvėje, kurioje šiandien – tikrai ne pati geriausia metų diena.
Pagrindiniam patiekalui paprašiau vištienos saldžiarūgščiame padaže, nes „saldžiarūgštis“ man yra kinų virtuvės sinonimas.
Kaip ir lazdelės. Atsimenu, kai pirmą kartą pietavau kinų restorane, padavėja paklausė, kaip norėčiau valgyti – lazdelėmis ar šakute ir peiliu. Žinoma, lazdelėmis! Anuomet nieko neišėjo – vien taisyklingai suimti lazdeles reikalauja treniruočių. Užtat dabar, šiek tiek pramokęs, negaliu susilaikyti ir nesimaivyti prieš kitus mirtinguosius.
„Sičuane“ klientai nediskriminuojami – kartu su patiekalu atnešami ir peiliai su šakutėmis, ir vienkartinės lazdelės. Gaila tik, kad tas patiekalas toks vidutiniškas – ir vištiena (sausa ir kieta), ir saldžiarūgštis padažas (prėskas).
Visame pasaulyje (argi neerzina, kai užsieniuose pasitrynę žmonės kiekvieną sakinį pradeda: „O štai Anglijoje/Amerrrikoje/Švedijoje“) kinų restoranai iš esmės yra greitojo maisto užkandinių rūšis – neišvaizdžiame ir pigiame užkaboryje galima tikėtis nepaprastai skaniai ir sočiai papietauti. Tik Lietuvoje kažkodėl viskas atvirkščiai net kinų restoranuose – dizainerių interjeras ir labai vidutiniškas maistas.
Net ir Vilniaus kinų kvartale tikrai yra ir tinkamesnių vietų pradėti pažintį su Azijos virtuvėmis, nei Gedimino 9.