Pirmenybė estetikai
Nenuostabu, jog portreto žanrui būdinga tai, jog per fotografiją siekiama kaip galime geriau ir tiksliau užfiksuoti pozuojantį modelį. Portreto vertės dydis ir yra jo gebėjimas nepriekaištingai atspindėti prigimtinį modelio pasaulį ir būti kuo panašesniu jo išorei. Tačiau ar taip yra politikoje? Juk tapimas valstybės vadovu yra „lipimas į viršų“ karjeros prasme. Taigi ir naujojo, pirmą kartą einančio prezidento pareigas, asmens portretas parodo ne jo vidinę būseną, bet tai, kaip vaizduojamas žmogus įsivaizduoja, koks turėtų būti šis oficialus asmuo.
Ne mažiau už sudaryto įvaizdžio atitikimą portretinėje fotografijoje svarbus noras pateikti, modelio manymu, patį patraukliausią savo įvaizdį. Todėl atvaizdas patobulinamas bei pagražinamas, paslepiami fiziologiniai trūkumai.
Pasak sociosemiotiko Eriko Landowskio, tokio tipo fotografijose stengiamasi, kad pozuojančio išvaizda atitiktų jo statuso kanoną „net jeigu estetiniai aspektai atsiduria nepaskutinėje vietoje, siekiama ne atitikti „grožio“ kriterijus, bet sukurti figūrą, apsuptą respektabilumo, impozantiškumo ir orumo, galbūt net didingumo aureolės“.
Atliekant šias „dailinimo“ operacijas Dalios Grybauskaitės kūnas paslepiamas, tarsi ištrinamas, o prieš mus iškyla figūra, kuri, modelio manymu, atitinka visus reikalavimus keliamus prezidentui, kaip institucijai, bet ne žmogui, su savo jausmais ir vidiniu pasauliu.
Pašnekovas nėra būtinas
Šį „šaltumą“ kuria ir prezidentės akys, link kurių, dėl spalvų ir linijų kompozicinio išdėstymo, krypsta mūsų žvilgsnis. Mat čia, veido srityje, priešingai nei visoje portretinėje fotografijoje, dingsta statmenos, laužytos linijos. Atrodo, jog veide turėtume atrasti tai, kas kviestų mus pašnekesiui, bendravimui, kas parodytų, jog prieš mus stovintis žmogus ieško kito, jam artimo.
Bet tenka nusivilti. Prezidentės žvilgsnis – tai perskrodžiantis kiaurai, kažkur už mūsų, į tolius žiūrintis žvilgsnis. Jis neieško kito akių, nekviečia komunikacijai ar veiksmui, netampa diskusijos dalyviu. Čia negelbsti ir nežymi, vos užčiuopiama šypsena. Ji šypsosi ne mums, o sau. Tarsi dėl to, kad žino daugiau už mus bei mato ateitį, kuriai mes atsukę nugaras.
Siekis – likti istorijos puslapiuose
Net pati pozuojančiojo stovėsena rodo, jog šiai prezidentei nesvarbi dabartis. Jos portretas – tai mažas sustojimas einant į ateitį. Atrodo, lyg kažkas ten, už mūsų sustabdė ją akimirkai, ji atsisuko, pažvelgė ir už akimirkos vėl dings už portreto rėmelio.
Santykis su laiku šiame portrete yra esminis. Mat tokia atvaizdo kompozicija siekiama ne parodyti, kas dabar yra LR prezidentas, tačiau pretenduojama vaizduojamą žmogų prilyginti pačiai istorijai. Ne dabarties istorijos, ne nepriklausomybės laikotarpio laikmečio, o veikiau didžiosios Lietuvos atminties dalimi.
Tai daroma per aprangos detales, kurios turi paraleles su istorine Lietuvos vėliava, taip pat vėliavų ir kostiumo spalvų intensyvumą. Balta, atsikartojanti linija – sujungia dvi figūras ir kartu norodo esant ryšį. Priešingai nei valstybinė vėliava, kurios elementai Prezidentės atvaizde nefigūruoja. Galime daryti išvadą, kad portretu norima parodyti tam tikrus prioritetus, o būtent visos valstybės istorijos svarbą, ne atskiro laikotarpio, akimirkos ar jausenos. Mat didžioji istorija nepripažįsta individualizmo. Veikiau priešingai, ji pati, savo didybe kuria jausmus, kurie užlieja mus, žiūrinčius į ją, ar vaizduotės pagalba persikeliančius į praeitį.
Vaizduojamas individo atvaizdas čia tampa trečiąja vėliava, greitai atsistosiančią šalia kitų ir taip tapsiančią valstybės simboliu. Simboliu, kuris sujungia didingą praeitį ir dabartį, mat į jį žiūrėdami mes prisimename tai, kas buvo. Taigi Dalios Grybauskaitės portretas – Lietuvos vėliava ateičiai: bekūnė, beveik bejausmė, tačiau simbolinė ir kiekvienam kažką primenanti, gal ne dabar, bet ateityje tikrai reiškianti.
***
M.Norbutas yra Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto doktorantas.