Kelerius metus ligi šiol „Pieno baras“ kukliai, turėdamas vos 3 stalus, glaudėsi S. Daukanto gatvėje, savo didžiąsias patalpas užleidęs vienam iš užsienio bankų. Tačiau ir šis neištvėrė Laisvės alėjoje visą nuomos sutartimi numatytą laiką - išdūmė į labiau turtingus klientus pritraukiančią vietą - „Akropolio“ centrą.
UAB „Pieno baras“ direktorė Danutė Černiuvienė apsisprendė: naujo nuomininko patalpoms neieškosianti ir sugrąžino kažkada Kaune labai populiarią užeigą į jos senus namus. Ta proga net kelias naujas darbo vietas savo įmonėje įsteigė, nes viliasi, kad klientų bus daug, ir darbo baro šeimininkėms nepritrūks.
„Ne iš dykumo buvome priversti siaurinti savo verslo apimtis, nes Laisvės alėja prieš kelerius metus pastebimai tuštėjo. Nebuvo įmanoma išlaikyti didesnio kolektyvo: trūko klientų, kuriems mūsų paslaugos reikalingos, tai ir pajamų nesurinkdavome tiek, kiek reikia bent minimaliai išgyventi“, - Eltai aiškino D.Černiuvienė.
Virš „Pieno baro“ esančios patalpos (per keletą aukštų) priklauso dviem stambiausioms Kauno aukštosioms mokykloms: Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetams. Bendrovės „Pieno baras“ vadovė D.Černiuvienė neslepia savo vilties, kad Laisvės alėja vėl bus tokia pilna žmonių, kaip prieš keletą dešimtmečių. Ir dalis jų būtinai užsuks į „Pieno barą“ paskanauti šviežių bandelių užgerdami pienu ar pietums sukirsti cepelinų, gal kitu valgiu pasistiprinti, nes asortimentas bare nemenkas. Patiekalų kainos - nesunkiai įkertamos ir studentui, ir tarnautojui ar darbininkui.
„Pieno baras“, beje, įsikūręs tarpukariu statytame istoriniame pastate (jį suprojektavo specialiai „Pieno centro“ rūmams garsusis to meto architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). Beje, 1931 m. pastatyti rūmai anuomet buvo pirmasis Laisvės alėją papuošęs daugiaaukštis (XX a. pradžioje Nikolajevsko prospekte, kaip vadinta Laisvės alėja, dygo tik dviaukščiai statiniai).
1927 metais Lietuvos laikinojoje sostinėje įkurtas „Pieno centras“ turėjo visoje šalyje daugybę populiarių parduotuvių ir užkandinių, jo pastangomis apie trečdalį valstybėje pagaminto sviesto pirkdavo Anglija ir Vokietija. Viena iš užkandinių (kavinių), kurią labai mėgo Smetonos laikų panelės ir ponios, veikė „Pieno centro“ rūmų (Laisvės alėjoje) pirmame aukšte ir rūsyje. Populiariausi čia buvo ledai ir pieno šampanas. Užeigos virėjos dar garsėjo saldžia sriuba su džiovintomis slyvomis.
Po karo „Pieno baras“ veikė kaip garsiosios Konrado cukrainės (sovietmečiu pervardintos „Tulpės“ kavine) filialas.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Laisvės alėjoje neliko tarpukario ir pokario inteligentijos mėgstamos „Tulpės“, kažkada Lietuvos elitą masinusio „Metropolio“ bei kitų garsių Kauno užeigų. „Bet mūsų „Pieno baras“ atsilaikė per visus laikus“, - sako keliasdešimt metų jam vadovaujanti D.Černiuvienė.
Anot jos, populiariausias bent iki šiol baro „patiekalas“ - pieno kokteiliai. Barui „parėjus į savo namus“, kur atnaujintas interjeras, sumontuota moderni virtuvės įranga, vėl verdama saldi sriuba. Žinoma, ir ledų yra visokių rūšių.
Tik pieno šampano veltui ieškotumėte, nors, direktorė prisipažino, jei reikėtų, mokėtų jį pagaminti, nes išsaugojo prieškarinį receptą. Deja, įstatymai dabar visai kitokie nei buvo, kai Kaunui teko Lietuvos laikinosios sostinės titulas. Barui tektų pirkti šimtus tūkstančių kainuojančią alkoholio gamybos licenciją, tarsi kokiam fabrikui, jei norėtų per savaitę bent dešimt butelių pieno šampano ar porą - pieno likerio pasigaminti.
„Bandysim iš viso be jokio alkoholio išsiversti toje baro salėje, kurią atnaujinome. Nes tarp mūsų lankytojų - daug mamyčių ar senelių su mažais vaikais būna. Jei matysim, kad apyvartos neturim, tai jau teks.., - sako D. Černiuvienė.