Kaip privilioti pirkėjus, įpiršti prekę, kad atiduodamas paskutinį pinigą žmogus nesigailėtų, buvo galima pasimokyti iš latvių ir estų ūkininkų, prekiavusių Panevėžio 506–ojo gimtadienio mugėje.
Kai trūksta briedienos, medžioja Suomijoje
Įprasta amatininkų, tautodailininkų ir ūkininkų mugė, surengta Panevėžyje, lyg ir nežadėjo nieko naujo. Tie patys mediniai šaukštai, druskinės, padėklai, pabodusių spalvų keramika, įgrisusių modelių baldai iš vytelių. Akmenys, smilkalai, tepalėliai... Diena vėjuota, Nevėžio senvagėje lietus krapnoja...
Netikėtai akį patraukia arklienos, avienos, šernienos konservai. Briedienos dešra su graikiniais riešutais, sūriu. Vytinta... Kasytės iš plonų sūrio juostelių, rūkyto sūrio riestainėliai prie alaus. Gaminiai nematyti, užrašai – estiški ir lietuviški: 15 litų už „gabalą“ (kaip vėliau paaiškės, estų vertėjai nežinojo žodžio „vienetas“). Jaunas ūkininkas nepaliauja pjaustyti dešrų, siūlo ragauti įvairias rūšis. Tačiau į derybas nesileidžia – „gabalo“ kaina aiški, nenori – nepirk.
Kalbiname ūkininką iš Estijos Arturą Arutjunjaną, prekiaujantį Rakverėje pagamintais įmonės „Delikatess“ skanėstais. Iš kur žvėriena, kas kuria itin skanių dešrų receptus ir apskritai, kaip sekasi Estijos mėsininkams?
Atrodo, neblogai, jei „Delikatess“ produkcijos pageidauja septynios parduotuvės Estijoje, Rygoje, kaimyninių šalių mugės ir turgūs. Prieš 10 metų gurmaniškų mėsos gaminių verslu užsiėmė Arturo tėtis – armėnas Arutas Arutjunjanas, turintis su ūkininkavimu mažai ką siejančią elektriko profesiją.
Šeimos galva – naujų receptų sumanytojas, gamybos technologas. Idėja įmaišyti į briedieną graikinių riešutų ar sūrio – priklauso jam. Žvėrieną tiekia bičiuliai, medžioja ir Arturas su tėvu bei seneliu. Kadangi Estijoje, kaip ir Lietuvoje, medžioklę riboja sezoniškumas, o briedžių ne per daugiausia, tai briedienos atsivežama iš Suomijos, – pasakojo Arturas.
Dalyvavimas Lietuvos miestų šventėse – kartu ir žvalgyba, – neslepia ūkininkas, – gal pavyks įsitvirtinti ir čia, iš pradžių restoranuose, kavinėse, vėliau galbūt ir turguose, parduotuvėse.
Pirmą mugės dieną garsiai stebėjęsi ir net baisėjęsi arklienos konservais, bet gyrę dešras, panevėžiečiai pasidavė smalsumui: vakarop kai kurių rūšių dešra buvo išgraibstyta, o minėtų konservų beliko vos pora dėžučių.
„Kodėl baidotės naujovių?“ - klausė latviai
Netoli Arturo klegėjo inteligentiška latvių pora, prekiaujanti ožkų sūriais ir konservuota ožkiena. „Kodėl jūs, lietuviai, taip nusileidote mums, latviams, nors neseniai buvote dviem galvomis aukštesni? Pas mus ši prekė gerokai paklausesnė! Kodėl jūs taip baidotės išmėginti neįprastą produktą, juk nenunuodysim!“ – provokavo pokalbiui prekystalio šeimininkas Raimonds Melderis. Vyro kalbą žavia šypsena papildė pardavėja – jo žmona Dace.
Mugės lankytojai ginčijosi ir įrodinėjo nesą konservatyvūs, ragaudami latvių mocarelą, konservuotą aliejuje, be jokių cheminių priedų, kaip tikino ūkininkai.
Raimonds ir Dace Melderiai iš Maduonos rajono jau 13 metų laiko ožkas ir gamina jų pieno sūrius. Šiuo metu jų „tvartelyje“, kaip sakoma linksmame ketureilyje ant lankstinuko, mekena 180 ožkelių su ožiukais, darbuojasi septyni darbininkai.
Kiek padeda Latvijos vyriausybė jauniems ūkininkams? – domėjomės. „Mūsų vyriausybė ir žemės ūkis – tokioje subinėje, kad toliau nebėra kur“, – ūkiškai išrėžė Raimonds. Ir paaiškino, dėl ko latviai verkia, pasibaigus neilgai trukusiam aukso amžiui. Kai bankai paskolas dalijo į kairę ir dešinę, žmonės statėsi namus, kūrė ir plėtė ūkius, žemės ūkio produktus mielai ėmė kavinės, restoranai. Melderiai svajojo įsilieti į vokiečių, estų, lietuvių rinką, nors šie ir neįsileido. Visi sunkumai atrodė išsprendžiami, klestinti gerovė – ranka pasiekiama. Ir štai tau! Krizė smogė negailestingai, dabar kenčia tie, kurie į verslą investavo daugiausia. Produkcijos niekam nebereikia,
o pinigus bankams grąžinti reikia.
Ožkų ūkio šeimininkai – veterinarijos gydytojas ir jo žmona farmacininkė – dar turi vaistinę. „Maža vaistinytė, bet mūsų, nuosava, ji padeda gintis nuo bankroto“, – liūdnai šypsosi Raimonds. Ir čia pat abu su Dace bučiuojasi – pozuoja nuotraukai, pasičiupę ožiuko skulptūrėlę. Raimonds dar užsideda kepurėlę su stirnino ragiukais ir tuoj pat užveda kalbą su pagyvenusia kliente apie vyrų ir moterų nelygybę.
Prekystaliukas gulte apgultas, visiems įdomu, kas čia taip triukšmingai vyksta. Prekyba ožkų sūriais klesti!
Kaimynystėje šnairuoja susiraukę prekeiviai. Nereikia net kalbinti, iš metų metais nekintančio asortimento ir rūsčių veidų matyti – mūsiškiai, lietuviai...
Būtų neobjektyvu sakyti, kad nebuvo išimčių. Gera nuotaika tryško ir jauni pardavėjai iš Šiaulių r. Nijolės Šopienės ūkio – sūnus Gediminas ir marti Laura, mugėn atvežę net devynių rūšių sūrių, lengvai derėjęsi ir „magaryčių“ ne vienam pridėję.
Buvo ir rūstus latvis, pardavinėjęs duoną su džiovintais vaisiais, – 16 Lt/kg. Kadangi kaina išliko nepajudinama kaip Grūto parko monumentai, pirkėjai duonos nusipirko kitur.