„KGB baro“ romantika Niujorke traukia studentus ir finansininkus (nuotraukos)

KGB – kraupiais nusikaltimais ir milijonų nekaltų žmonių žudynėmis susitepusi Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba – nuo 1993 m. turi savo atstovybę Niujorke. Kiekvieną vakarą joje renkasi madingas jaunimas, kuriam rūsti KGB praeitis – nė motais, o sovietinės propagandos plakatai atrodo kaip idealios dekoracijos romantiškam pasimatymui.

Iš tiesų ši „atstovybė“ – tai populiarus „KGB baras“ madingai netvarkingame Žemutiniame Rytų Manhetene, Niujorke.

Teko girdėti, kad radikalioms kairiosioms pažiūroms prijaučiantys rašytojai, padauginę alkoholio, čia mėgsta surengti audringus poezijos skaitymus ir karštas diskusijas. Prieš užlipant prastai apšviestais mediniais laiptais netgi buvau perspėta, kad neigiama nuomonė apie KGB ir komunistus šioje vietoje nepageidaujama.

Vos patekus į prastai apšviestą pagrindinę baro salę, tapo aišku, kad KGB šmėkla Niujorke – kuo tikriausias kapitalizmo reiškinys. Sovietinė egzotika čia – tik jaukas, padedantis pritraukti į barą apie komunizmą jokio supratimu neturintį amerikiečių jaunimą ir iš to uždirbti pinigų. Be to, garsaus Kolumbijos universiteto literatūros studentams, kurių daugelis svajoja tapti pripažintais rašytojais, baras yra puiki vieta surasti pirmuosius savo kūrybos skaitytojus.

„Kodėl nutariau apsilankyti šiame bare? Su draugais dalyvaujame gėrimo žaidime. Jeigu per vieną vakarą sustoji išgerti šešiuose baruose, visuose gauni nuolaidų alkoholiui“, - dėstė ne daugiau kaip devyniolikos atrodantis jaunuolis. Pirmas bandymas surasti užkietėjusį komunistą ar bent jau socialistą garsiame Niujorko bare nepasiteisino.

„Ar man patinka socializmas? Žinoma, aš esu labai socialus, mėgstu bendrauti, tai galima sakyti, kad aš – socialistas“, - toliau rimtu veidu dėstė tas pats Joshua vardu prisistatęs vyrukas. Jis į Niujorką persikėlė gyventi iš Baltimorės vos prieš dvi savaites. Jam patinka visi Niujorko barai. Jei „KGB baras“ kuo nors išskirtinis, tai „juokingais paveikslais“.

Taip mano pirmasis pašnekovas pavadino sovietinės propagandos plakatus, kuriais nukabinėtos baro sienos.

Antrame iš išorės apleisto pastato aukšte įsikūrusi užeiga lankytojus pasitinka aplūžusiais laiptais ir tamsa. „Kai prasitariau, kad atidarau barą, į kurį ves statūs laiptai ir jis bus antrame aukšte, draugai sakė, kad išsikrausčiau iš proto“, - prisimena užeigos įkūrėjas ir savininkas Denisas Woychukas.

„Ar kur nors matei barą antrame aukšte? Ne? Matyt, todėl, kad tam yra priežastis. Aukščiau nei pirmame aukšte esantys barai bankrutuoja“ – gąsdino D.Woychuką draugai. Trečios kartos imigrantų iš Ukrainos palikuonis nesulaukė palaikymo ir iš naujas firmas registruojančio Niujorko valstijos departamento. „Jūs negalite pavadinti baro KGB. Gal dar užsimanysite pavadinti savo įstaigą CŽV?“ – piktinosi valdininkas.

Pagal išsilavinimą advokatas, D.Woychukas rado paprastą išeitį – jis pasakė, kad nori pavadinti naują barą pagal anksčiau turėtos galerijos pavadinimą: „Kraine Gallery Bar“, kurios santrumpa KGB „atsitiktinai“ sutampa su sovietų saugumo tarnyba. Valstijos valdžia nerado prie ko prikibti. Taip gimė vienas žinomiausių Manheteno barų.

Jei dabar Žemutinis Rytų Manhetenas laikomas madingai netvarkingu, tai 1993 m. apylinkė buvo tik netvarkinga. Kaip ir dabar, taip ir tuomet, baras teturėjo nedidelį neoninį užrašą: „KGB“.

„Kelis kartus apsižvalgiau aplink, prieš mėgindamas lipti laiptais“, - lrytas.lt sakė Brianas, britų kilmės dėstytojas iš Amsterdamo universiteto. Tą vakarą ne jis pasirinko „KGB barą“, bet baras pasirinko jį. Šioje užeigoje lankėsi Briano mergina Jeanette, su kuria susitikti britas atvyko su didžiule lelijų puokšte.

Anot Briano, nei komunizmas, nei socializmas jo netraukia. Baro aplinka jam pasirodė kiek depresyvi. Sienos apsilaupiusiais dažais, tualetai be užraktų, nuo sienų į lankytojus žvelgiantys sovietinių vadovų portretai bei darbo liaudį šviesaus rytojaus raginantys nepamiršti plakatai.

Alberto vardu prisistatęs baro lankytojas sakė apie komunizmą žinantis nemažai – jis prieš septynerius metus atvyko į Niujorką iš komunistinės Kinijos. Tačiau į „KGB barą“ ir jį atvedė ne sentimentai komunizmui, o planuotas susitikimas su kurso draugais.

Albertas Niujorko universitete studijuoja finansus ir svajoja tapti sėkmingu Volstryto darbuotoju. Buvo matyti, kad komunizmo istorijos ir KGB praeities tema jį domino daug mažiau negu JAV ekonomikos naujienos. Maždaug kas ketvirtas kalbintas „KGB baro“ lankytojas buvo kaip nors susijęs su Volstrytu – kuo tikriausiu komunizmo antipodu. Iki tol, kol prasidėjo literatūriniai skaitymai, baras buvo tuštutėlis. Lygiai septintą valandą vakaro prigužėjo vos dvidešimtmetį perkopusio jaunimo.

„Mes gerti neverčiame, bet skatiname“, - šypsosi garsios Niujorko užeigos savininkas D. Woychukas. Jis pirmą kartą alkoholio paragavo nė nesulaukęs dešimties. Į dabartinio „KGB baro“ vietą jis ateidavo kartu su tėvu, kuris buvo aktyvus „Ukrainiečių darbininkijos namų“ lankytojus ir mėgėjas išgerti.

Būtent šiai prieš Antrąjį pasaulinį karą Niujorke veikusios kairiųjų pažiūrų ukrainiečių imigrantų organizacijai ir priklausė dabartinis „KGB baro“ pastatas. Ukrainiečių aktyvistams sulaukus garbingo amžiaus ir apleidus pastatą, jį įsigijo D.Woychukas. Jam norėjosi išlaikyti kairiųjų dvasią.

„Ukrainiečių darbininkijos namuose“ rasti propagandiniai plakatai pasirodė pačios tinkamiausios dekoracijos. Netrukus kilo mintis panaudoti KGB vardą.

Geriausia literatūros skaitymų vieta Niujorke vadinamo baro savininkui kontroversiškos užeigos idėja padėjo tapti garsenybe tarp didžiausio JAV miesto menininkų. Įdomaus keistuolio reputaciją sustiprino ir tai, kad prieš atidarydamas „KGB barą“ D.Woychukas dirbo psichiškai nesveikų nusikaltėlių advokatu. 1996 m. jis išleido prisiminimų knygą, pavadintą „Prakeiktųjų advokatas: teisininko gyvenimas su išprotėjusiais kriminalais“.

Išskyrus užkietėjusius literatūros fanatikus, didžiajai daliai baro lankytojų nei jų savininko keista praeitis, nei KGB šmėkla, nerūpi. Būrys prieš vidurnaktį atėjusių jaunuolių pareiškė, kad baras jiems atrodo romantiškas. Pasak jų, sienos alsuoja tolima ir paslaptinga istorija.

„Jeigu turėčiau merginą, kilusią iš Rytų Europos, manau, kad pirmasis pasimatymas šiame bare būtų idealus“, - dėstė prisistatyti nepanorėjęs naivus ir vėlyvas lankytojas. - Pakviesdamas europietę merginą į šį barą, parodyčiau, kad man rūpi jos istorija, praeitis; tai būtų puiki proga pademonstruoti, kad aš nuoširdžiai domiuosi jos kultūra“.