„Nėra erotiškesnio patiekalo už midijas ir širdeles. Įmeti į keptuvę su aliejumi ir stebi: iš lėto, tarsi norėdamos pasimaivyti, jos praveria juodą arba pilką savo gėdos kiautą, o paskui tik cakt - ir atsidaro, atsiduoda, sklinda jūros aromatas“, - sako Peppino.
Jis dirba virėju Neapolio priemiestyje Viko Ekvense, kasdien gamina paprastus, bet puikius neapolietiškus patiekalus. Jeigu nenutrauktum Peppino greitakalbės, jis dar ilgai kalbėtų apie kvapnius ir spalvingus kriauklių erotikos aspektus. Pavyzdžiui, kad ir šis pastebėjimas: „Ar žinai, kaip atspėti midijų lytį? Nežinai! O aš tau pasakysiu paslaptį: ryškiai geltonos ir oranžinės spalvos moliuskai - moteriškos lyties. O pilkšvi, vos rusvi ir gelsvi - vyriškos“.
Italijoje midijos išraiškingai vadinamos „le cozze“. Kai kuriuose šalies regionuose pasiutę vyrukai taip pravardžiuoja vylingas paneles. Nepiktai.
Tuo tarpu žymiai mažesnės, pilkšvos dvigeldės kriauklės yra „le vongole“. Lietuviškas atitikmuo greičiausiai yra „širdelės“. Beje, nesu tikras, nes prie moliuskų terminijos mūsų kalbininkai dar neprisėdo.
Širdelės Lietuvos prekybos centruose dar retos, o štai italai be jų gyventi negali. Pažįstamas politikas iš Toskanos man aiškino, kad vienintelis Enrico Berlingueris - iki šiol populiarus septintojo dešimtmečio italų kairiųjų lyderis - nevalgydavo „spaghetti alle vongole“ - spagečių su širdelėmis. Visiems kitiems tai buvo kone privalomas politinių meditacijų patiekalas. Ir demagogams kairiesiems. Ir amžinai įniršusiems dešiniesiems.
Vienaip ar kitaip, erotiškoji Viduržemio jūros porelė - midijos ir širdelės - tai ne politinių šūkių, o jausminga aromatų, spalvų, skonio deklaracija. Gastronominis seksas. Ne veltui, matyt, pietų Italijos mieste Tarante midijų valgymas vyrams yra daugiaprasmis ritualas. Ir nusispjauti jiems, kad prancūzai midijas vadinama varguolių austrėmis. Juk šauniausi „latin lover“ kategorijos vyrai, berods, gyvena Pietų Italijoje.
Midijos ir širdutės - tai visai kitas pasaulis, jis neturi nieko bendro su baltomis restoranų staltiesėmis, sidabriniais indais, ledo gabaliukų piramidėmis. Austrių vien pavadinimai „fine de Claire“, „belon“, „rocher de Cancale“, „creuse“ dvelkia protokoliniais suvaržymais.
Bet dabar juk - nuoširdžių varguolių, o ne aristokratų metas. Austrių kiekis matuojamas tuzinais, o midijų - kilogramais. Austres lydi šampano burbuliukai, o midijas - stiklinaitė nuoširdaus Kampanijos baltojo „falanghina“. Austrės geriausios tada, kaip prancūziškuose mėnesių pavadinimuose yra „r“, o jeigu tos „r“ nėra, tai save gerbiantis snobas vietoje austrių pasirinks bifšteksus.
Midijos - atvirkščiai, geriausios tada, kai itališkuose mėnesių pavadinimuose „r“ nėra. Bet Neapolyje niekas tragedijos nedaro nei rugsėjį, nei spalį, nei lapkritį, nes ta nelemtoji „r“ priverstų nevalgyti midijas kone ištisus metus.
Kam čia visas tas smulkmenas pasakoju? Lietuvoje juoduoja kalnai midijų, ir norint vienam vakarui tapti krizės aristokratu nereikia nei investicijų, nei ledo, nei sidabrinių padėklų, nei juolab pasiutusiai brangių prancūziškų burbuliukų.
Norint pasigaminti Peppino rekomenduotą populiariausią neapoliečių patiekalą „impepata di cozze“ (it. midijų pipirinė) nereikia netgi išskirtinės kulinarinės intuicijos. Užteks kilogramo šviežių, bet jokiu būdu nešaldytų midijų, petražolių, česnako, šlakelio alyvuogių aliejaus, daug šviežiai maltų pipirų ir 10 minučių laiko.
Neapolietiškos virtuvės kūrinį smagu palydėti taure paprasto baltojo vyno, kokio nors „trebbiano“ ar „falanghina“ (teatleidžia man už šiuos „pigius“ patarimus iškilioji vyno bendruomenė).
Norint pailsėti nuo sunkaus rudeniško bulvių, mėsos, sriubų, troškinių diktato, su midijomis nereikia elgtis grubiai. Turiu štai ką galvoje: jų nereikia virti nei vyne, nei vandenyje, nereikia troškinti ar kitaip jų kankinti. Kam? Užmušti subtilią, erotišką kriauklių egzistenciją labai lengva: uždengei puodą dangčiu ir tiek jų tebuvo…
Užtenka midijas nuplauti, nuvalyti „barzdeles“, didelėje keptuvėje pakaitinti alyvuogių aliejaus, porą česnako skiltelių, smulkiai pjaustytų petražolių, tada suversti midijas ir stebėti. Tai irgi dviprasmiškas malonumas: lėtas kriauklių atsidarinėjimas, aromatų ir spalvų išlaisvinimas iš juodų kiautų. Tam tikru momentu pasirodys, kad kriauklės juda keptuvėje!
Su širdelėmis - panaši istorija. Tiesa, mažos, storais kiautais širdelės - tvirtesnės, joms atidaryti reikės daugiau laiko. Iki galo neišvirtus spagečius suversti į keptuvę su atsidariusiomis kriauklytėmis ir „pašokdinti“ (pranc. sauter) ant ugnies drauge dar kelias minutes.
Sudėtingas spagečių vyniojimas ant šakutės, itin varginanti kriauklių medžioklė po visą lėkštę, juokas, džiaugsmas, piktas keiksmas, kai kriauklė atsiduria ne burnoje, o ant sijono ar ant kelnių - tai absoliutus antipodas kurtuaziniam austrių ritualui.
Drįstu tikėtis: ne tiek ir mažai tamsų krizės rudens vakarą.