Ko ieško vyno entuziastas taurėje? Spalvų žaismės, kuri padės atspėti vyno amžių. Aromatų puokštės sudėtinių dalių: išpešioja tą puokštę ir sustato eilutę aromatų - miško paklotės, gervuogių, uogienės, šviežiai išdirbtos odos ir t.t. Ieško skonio ir poskonio, kad galėtų paskelbti galutinę diagnozę - puikus, vidutiniškas, išskirtinis.
Štai taip vyno ragavimas tampa technikos reikalu. Jeigu ragautojas gali pasigirti profesionaliais degustavimo įgūdžiais, vadinas, vynas bus išnarstytas kaip matematikos formulė. Tai amerikietiškoji vyno vertinimo mokykla: analizuojamos cheminės spalvų, lakiosios kvapo ir skonio savybės ir jų poveikis jutimo organams, o rezultatai dėliojami į vertinimo skalę. Ta skalė - tai balai, kitaip tariant - vėl skaičiai.
Amerikos vyno guru vienas juokas sustatyti į eilutę Kaliforniją ir Toskaną, Bordo ir Argentiną, Pietų Tirolį ir Čilę.
Šiaurės Europoje antialkoholinės propagandos ir draudimų šalininkams toks požiūris yra labai patogus. Vynas tokiu būdu apibrėžiamas cheminiu terminu: alkoholis. Ir pateikiami jo laipsniai. Skaičiai. Tie skaičiai ima ir susimoko prieš vyną. Prohibicionistų džiaugsmui.
Bet yra ir kitoks požiūris. Kitokie vertinimo kriterijai. Ne vien tik cheminiai - jusliniai. Štai dabar teks parašyti banaliai skambančią frazę: vynas - tai kultūra. Taip sakoma. Taip rašoma. Bet kaip gi ta kultūra į vyno taurę įlenda? Gal tai viso labo rinkodaros triukai? Gal demagogija, skirta dar labiau skatinti vis grėsmingesnį alkoholio vartojimą?
Beje, tai reikšmingos pastabos. Tam, kad jas paneigčiau, papasakosiu vyno „giacche“ istoriją. Tai buvo populiariausia vynmedžio rūšis Lacijaus ir Pietų Toskanos regionuose Italijoje. Ties Roma buvo spaudžiami tūkstančiai litrų šio raudonojo, ir vietos gyventojai sakydavo, kad taip buvo nuo amžių amžinųjų.
„Giacche“ amžinybė baigėsi po Antrojo pasaulinio karo. Italijoje prasidėjo tarptautinių vynmedžių rūšių invazija: mažiau jautrios, o svarbiausia - labai derlingos. Atsitiko taip, kad maždaug apie 1960 metus „giacche“ mirė. Ir niekas net neatsiminė, kad jis gyvavo šimtmečiais. Lacijo vyndariai ėmė šlovinti „cabernet sauvignon“, „merlot“, „shiraz“.
Bet štai atsirado vienas keistuolis vyndarys iš Červeterio-Fiorenzo Collacciani. Jis negalėjo sutikti, kad vynas, kurį spausdavo jo tėvas, jo senelis išnyktų be pėdsako. Fiorenzo tol nerimo, kol apleistame lauke rado kelis krūmokšnius sulaukėjusio „giacche“. Prasidėjo didžiulis darbas: padedamas profesionalių enologų jis maždaug per dešimtmetį atkūrė „giacche“. Pirmasis derlius šio puikaus į gyvenimą sugrįžusio raudonojo vyno buvo išspaustas 2001 metais.
Tačiau F.Collacciani nenurimo. Jis prisiminė senelio hipotezę: esą „giacche“ - tai vynas, kuris egzistavo dar prieš atsirandant Romai. O Roma įkurta 753 metais prieš Kristų. Tad kas spaudė ir kas gėrė Romos apylinkėse vyną beveik prieš 3 tūkstančius metų, jeigu dar nebuvo nė Amžinojo miesto?
Vyno kultūra klestėjo Červeteryje, maždaug 40 kilometrų į šiaurę nuo Romos. Čia gyveno etruskai - paslaptinga ir labai kultūringa tauta, kuri išmokė romėnus daugybės dalykų: degti plytas, suręsti bazilikų kupolus, karo strategijos, rengti gladiatorių turnyrus. Beje, pirmieji trys Romos karaliai buvo etruskai.
„Etruskai išpuoselėjo savotišką mirties ir laidojimo kultūrą, panašią į egiptiečių“, - pasakojo man vyndarys Fiorenzo Collacciani. „Į milžiniškas kriptas greta mirusiojo būdavo užmūrijami pomirtiniam pasauliui būtini dalykai: papuošalai, vežimai, ginklai, amforos su alyvuogių aliejumi ir, žinoma, vynu“.
Fiorenzo neapgavo intuicija. Červeterio nekropolyje, V amžiaus prieš Kristų etruskų kriptoje, greta sarkofago, jis aptiko vyno amforą. Joje buvco kelios sudžiūvusios vyno sėklos. Sudėtingi laboratoriniai tyrimai patvirtino: tai „giacche“. Vynas, gimęs anksčiau už Romą.
Pasiūliau Fiorenzo kandidatūrą kasmetinei Italijos užsienio žurnalistų asociacijos „Stampa Estera“ premijai. Iki išnaktų ginčijomės su vyno temomis rašančiais kolegomis vokiečiais, olandais, amerikiečiais-kas svarbiau: kultūrinis ar juslinis vyno poskonis. Galiausiai 500 Romoje akredituotų užsienio žurnalistų balsavo už tai, kad vynas - tai ne tik taninai, ne tik spalvos blyksniai taurėje.
Beje, „Giacche“ - tikrai puikus raudonasis: galingo stoto, subtilaus aromato, ilgo ilgo poskonio. Tai brangus vynas, nes iš vieno hektaro surenkama vos 40 centnerių vynuogių. Bet etruskiškosios „giacche“ potekstės nenusvers jokia poskonio aritmetika. Juk vynas - tai ir kultūros istorija.