Gurmaniško skonio simbolis

Šis sūris kilęs iš šiaurės Italijos. Minkštas, grietininis, dažnai apibūdinamas kaip varškės sūris. Nors gaminamas panašiai kaip jogurtas, papildomai dar naudojama natūrali daržovių rūgštis, išgaunama iš tamarindų sėklų.

Maskarponės sūris sodriai geltonos spalvos, salsvo skonio su lengvu grietinėlės ir sviesto prieskoniu. Jis lengvai tepamas ir yra itin švelnus, net šilkinis, riebumas – 75 procentai.

Būtent iš maskarponės gaminamas bene populiariausias itališkas desertas – sūrio pyragas, vadinamasis tiramisu. Šis sūris taip pat dažnai naudojamas pyragams ir tortams sutepti. Puikiai tinka su šviežiomis saldžiomis uogomis – mėlynėmis, braškėmis ar avietėmis. Šiek tiek maskarponės užtepkite ant pusryčių bandelių, įmaišykite į vaisių salotas, karštą kakavą ar kavą.

Mocarelos kilmės šalis – Italija. Tradiciškai tai „jaunas“, šlapias, liesas sūris, parduodamas išmirkytas išrūgose. Iš buivolių pieno gaminama mocarela (vadinama „Di Bufala“) – autentiškas, tik šiaurės Italijoje daromas sūris. Rūkyta mocarela dar žinoma kaip „Mozzarellla Affumicata“. 

Šį sūrį skanu valgyti vieną, pagardintą druska, šviežiai maltais pipirais ir šlakeliu alyvuogių aliejaus. Jau mums įprastos, tačiau dėl to ne mažiau nuostabios mocarelos salotos gaminamos su pomidorų griežinėliais, bazilikais ir alyvuogių aliejumi. Mocarelos užbarstykite ant salotų, makaronų, sumuštinių, ruošiamos kepti picos, karštos duonos ar troškinių. Ją galite patiekti su alyvuogėmis, pomidorais, paskrudintomis paprikomis ar traškiais duonos gabalėliais.

Ji gaminama tik iš karvių pieno. Kitaip nei „jaunas“ sūris, šis parduodamas supakuotas stačiakampiais gabalėliais arba jau susmulkintas. Apdorota mocarela tampa labai skaidulinga ir tampri. Toks sūris yra gelsvos spalvos, švelnaus skonio, vidutiniškai kietas, tamprus. Jo riebumas – nuo 56 iki 68 procentų.

Apdorotos mocarelos užbarstykite ant ruošiamos kepti picos, karštųjų sumuštinių ar mėsos kepsnių. Iš jos gaminamos sūrio lazdelės – šios gali būti puikus užkandis.

Tai tradicinis drėgnas ir riebus gurmaniškas sūris, kilęs iš Prancūzijos. Populiariausios jo rūšys: gorgonzola, daniškas mėlynasis, rokforas, stiltonas. Subrendęs aitraus skonio kietas gorgonzolos sūris dar vadinamas pikantiškąja gorgonzola. O „jaunesnė“ gorgonzola salsvo skonio ir minkšta – ji vadinama „Gorgonzola Dolce“.

Mėlynasis sūris yra šviesiai kreminės spalvos su mėlynai žalsvomis pelėsių gijomis. Šiek tiek aitroko skonio su žolelių ir sviesto prieskoniu. Kuo brandesnis, tuo skonis sodresnis. Paprastai mėlynasis sūris gana birus, gali būti pusminkštis arba kietas. Jo riebumas – apie 50 procentų.

Šis sūris suteikia pikantiškumo salotoms, paprastiems arba mirkomiesiems padažams. Juo galite apibarstyti picą ar įdėti į makaronų padažą. Gal skamba neįprastai, bet dėl aitraus skonio gorgonzola sudaro nuostabų kontrastą su vaisių sultimis, balinta kava ar saldžiu raudonuoju vynu. Mėlynąjį sūrį trupinkite ant salotų, makaronų, karštųjų sumuštinių. Jei patiekiate kaip užkandį, suverkite ant pagaliuko su kriaušių gabaliukais, figomis ar vynuogėmis. Jis nepakeičiamas ir prie raudonojo sauso vyno.

Šis sūris kilęs iš Prancūzijos. Manoma, kad jo pavadinimas atsirado V amžiuje – netoli Paryžiaus yra provincija Le Brie. Bri gaminamas iš karvių pieno. Tai apvalus, šviesiai kreminės spalvos sūris, valgomas su plutele. Tikrasis prancūziškas bri laikomas visiškai subrendusiu ir skaniausiu tada, kai jo plutelė paruduoja. Paprastai patiekiamas kambario temperatūros ar šiltas. Riebumas – 45 procentai.

Bri sūris universalus: jis dažnai valgomas kaip desertas, tinka su šviežiomis uogomis, kriaušėmis, vynuogėmis, obuoliais ir pakepintais riešutais. Bri galima maišyti į makaronų patiekalus ar išlydyti ant karštų sumuštinių.

Angliškasis čederis gaminamas iš karvių pieno. Tai išlaikytas, subrandintas, kietas sūris. Gali būti vidutinio ar net itin aitraus, pikantiško skonio, nelygu sūrio amžius. Pastarasis lemia ir spalvą – nuo švelniai gelsvos iki morkų oranžinės. „Jaunas“ čederis švelnesnis ir minkštesnis, o „senas“ – atvirkščiai – kietesnis ir trapesnis, stipraus skonio. Čederio brandinimo laikotarpis paprastai užtrunka nuo 9 iki 24 mėnesių. Riebumas – 48 procentai, tačiau kai kurie gamintojai siūlo ir mažesnio riebumo sūrius.

Čederį galima patiekti kaip užkandį. Juo gardinamos sriubos, sumuštiniai, salotos. Prie šio sūrio pasiūlykite trapučių, obuolių ar kriaušių skiltelių, vynuogių, pomidorų. Skanu valgyti su duona ar išlydyti ant keptos mėsos.

Pirmieji tokį sūrį pradėjo gaminti Balkanų salų ir Graikijos gyventojai iš avių, karvių ar ožkų pieno. Dėl sūraus skonio jis dažnai vadinamas marinuotu sūriu. Iš ožkų pieno gaminama feta yra aitri, iš avių pieno – sodraus skonio ir paprastai riebesnė. O pagaminta iš karvių pieno būna švelnesnė ir dažniausiai naudojama kepti.

Feta yra itin sūri (nes konservuojama sūryme) ir šiek tiek rūgštoka – norėdami pajusti natūralų šio sūrio skonį, pamirkykite šaltame vandenyje arba piene. Fetos riebumas – 40–50 procentų, tačiau būna ir mažiau.

Feta valgoma ir viena, tačiau tinka su duona, alyvuogėmis, rūkyta dešra. Šio sūrio dedama į makaronų, vištienos ar jūrų gėrybių patiekalus. Dažnai siekiant kontrasto feta patiekiama su saldžiais vaisiais arba maišoma su šviežiomis daržovėmis.

Kaip italai savo sūrį parmidžaną, taip ir šveicarai saviškį ementalį vadina sūrių karaliumi. Mat iš šveicariškųjų jis pasaulyje garsiausias. Šio sūrio pavadinimas kilęs nuo Emme upės slėnio Berno kantone.

Tradicinis, nepasterizuotas, kietas ementalio sūris gaminamas iš karvių pieno. Jis išsiskiria saldumu. Ementalis yra riešutų skonio ir aromato, juntamas ir šviežio šieno kvapas. Dar vienas ryškus požymis, išskiriantis jį iš kietųjų sūrių, – labai gražios akys (kitaip tariant, skylės) per visą pjūvio plotą. Akys atsiranda brandinant, kai susidariusi angliarūgštė neturi kur išeiti ir sūryje palieka riešuto ar vyšnios dydžio skylutes.

Jo riebumas – 73 procentai. Labai dera su sumuštiniais ar trapučiais. Sūris valgomas vienas ir su duona, tinka karštiesiems sumuštiniams, salotoms, padažams, fondiu ruošti.

Šio sūrio riešutų aromatas ir skonis panašus į ementalio, bet skiriasi ne tik jų dydžiai. Sūrio pavadinimas kilęs nuo mažo kalnų miestelio Gruyeres, esančio Fribūro kantone, – ten jis buvo sukurtas. Būtent šiuo sūriu 1115 m. valstiečiai sumokėjo mokesčius vienuolynui. 1601 m. buvo patvirtinta jo etiketė.