Šį sunkų žiemos sezoną Italijos dizaineriams teko nelengvas uždavinys. Laikai pasikeitė, ir nuogas prabangos spindesys šiandien – finansų krizės laikmetį – atrodo akiplėšiškai. Vis dėlto mada visada išliks pioniere. Tą dieną, kai ji liausis provokuoti, mados nebeliks. Todėl drabužių pramonės mieste Milane 2010-ųjų žiemą laimi tie, kurie atranda pusiausvyrą. Ji padės išgyventi sunkmetį.
Tad uždavinys toks – sukurti ne naują mados tendenciją, o išgyventi padedančią filosofiją. Ją pavadinčiau visų Milane pademonstruotų kolekcijų pagrindu.
Pirmiausia šios žiemos Milano mados savaitėje kalbinu Brunello Cucinelli – mados kūrėją, Milane vadinamą kašmyro karaliumi. Šis dizaineris, kilęs iš Umbrijos, nedalyvauja madų šou ant podiumo, o į Milaną iš Perudžos atvyksta tik susitikti su žurnalistais ir pirkėjais.
Už tai, kad B.Cucinelli šiandien yra klestinčios, o ne bankrutuojančios įmonės vadovas, jis dėkingas antikos filosofui Markui Aurelijui. Ne ekonomikos mokslų tyrinėtojai ir vadybininkai, o romėnų imperatorius atsakė į visus dizainerį kamuojančius klausimus ir leido „Brunello Cucinelli“ per sunkmetį tapti pelninga bendrove.
Liesdama rankomis švelnius lyg kūdikio oda B.Cucinelli kašmyro nertinius, klausiu dizainerio: „Bet juk kašmyras – tai tikrų tikriausias komfortas, prabanga, tai – dideli pinigai. Tai kokia gi čia krizės laikmečio filosofija, jei tik turtuoliai gali įsigyti brangų kašmyro rūbą?“
B.Cucinelli, žvelgdamas tiesiai man į akis, ima pasakoti apie savo sukurtos imperijos dievą ir 2010-ųjų žiemos sezono lyderį – kašmyrą: „Taip, tai – savo prigimtimi vienas brangiausių pluoštų. Jį gali įvertinti ir įsigyti tik žmonės, kurie šiandien nestovi ant bedugnės krašto. Kitais žodžiais kalbant, žmonės, kurie pažino vargą, tokie – kaip aš. Šiandien tokie žmonės moka įvertinti brangų daiktą. Nesvarbu – tai rūbas, ar knyga.
Jūs teisi, kašmyro drabužis – brangus, nes į jį investuota daug žmogaus prakaito, darbo valandų. Kodėl jis turėtų būti pigus? Mano klientai, kaip ir aš pats, – tai žmonės, kurie gyvena pagal savo galimybes. Todėl krizės laiku tik jiems ir yra prieinamas kašmyras“.
Gyvenimo kokybės ir prabangos filosofijai, anot B.Cucinelli, antikos mąstytojas Markas Aurelijus skyrė didžiausią savo gyvenimo dalį.
„Mano bendrovėje dirbantiems žmonėms sukūriau imperiją, kurioje imperatoriai – mano darbininkai. Jiems – lėkštės iš porceliano ir sidabro įrankiai, baltos staltiesės ir estetiška restorano aplinka. Juk trys svarbiausios produktyvaus darbo, o kartu ir prabangos taisyklės – tai pagarba, pagarba ir dar kartą pagarba žmogui. Jei gerbsi žmogų, sukursi jam prabangą darbo aplinkoje ir kasdienybėje, jis geriau dirbs, bus kūrybingesnis“. Štai ir visa B.Cucinelli kašmyro karalystės filosofija.
Tokios išvados apstulbina – į visas kitas Milano kolekcijas jau nebežiūriu pro mados žurnalistės, siekiančios per ketvirtį valandos suprasti kiekvienos kolekcijos spalvas, audinius ir tendencijas, prizmę. Ieškau sunkmečio išgyvenimo filosofijos.
Italijos mados karalius Giorgio Armani taip pat vertina prabangą. Jo imperijoje – brangūs viešbučiai, mados salonai, restoranai, kavinės, išsibarstę po visą pasaulį. Tačiau jei ne sunki, netikėtai užklupusi liga, dizaineris niekada nebūtų supratęs, kad šlovę jam atnešė ne griežtos darbo sąlygos. Iš mirties nagų jį išplėšė kolektyvas – jo žmonės, kurie neapleido septyniasdešimtmečio kūrėjo nė vieną akimirką.
Dėl to šiandien G.Armani kolekcija – pilna gyvenimo džiaugsmo. „Emporio Armani“ kolekcijos jaunatviški drabužiai žaižaruoja skaisčiomis oranžinėmis, saulėlydžio, raudonomis spalvomis. Jais vilki ir manekenės iš Lietuvos. „Giorgio Armani“ kolekcijos moterys pirmąkart skleidžia subtilios erotikos aromatus, kaip niekada atvirai apnuogindamos šlaunis, krūtinę. O pats G.Armani apie erotiką pirmąkart prabyla laisvai ir žaismingai – juk ji yra mūsų gyvenimo dalis.
Patraukliausia šįkart Milane man atrodo „Moschino“ mados namų kolekcija. Ryškios juostos, skaisčiai raudoni raukiniai, kaubojiškos skrybėlės. Žiūrint iš mados rinkos pozicijų ši kolekcija sutelpa į visus tendencijų rėmus.
Vis dėlto yra kažkokia paslaptis, dėl ko šie mados namai nenugrimzdo į skolas, kaip, pavyzdžiui, didžiulės imperijos ir švaistūniškos ideologijos kūrėjo Roberto Cavalli bendrovė.
Mane kamuojančiais klausimais užpuolu Rusijos „L’Officiel“ redaktorę Eveliną Chromčenko, su kuria kartu išeiname iš pilnutėlės „Moschino“ salės.
E.Chromčenko patvirtina, kad „Moschino“ mados namai, kurie šįmet švenčia 25 metų jubiliejų, yra pelningi. Jie lenkia kitus konkurentus ir šiuo sunkiu krizės laikotarpiu netrukus atidarys Maskvos prekybos centre GUM retrospektyvinę kūrybos parodą.
„L’Officiel“ redaktorės klausiu, kas, jos nuomone, padėjo išsilaikyti „Moschino“ mados rinkoje. E.Cromčenko atsako lakoniškai: „Moschino“ visada mokėjo juoktis, neprarado ironijos, neišdavė savo DNR. Pažiūrėkite, kolekcijoje užtenka vietos ir folklorui, ir prabangiam šinšilų kailiui, ir klasikiniam stiliui. Ši kolekcija – viena geriausių per pastaruosius dešimt metų“.
Žvelgdama į „Dolce & Gabbana“ podiumu žingsniuojančias erotiškas Sicilijos kaimietes galvoju, kodėl nesubankrutavo sunkmečiu šie mados namai. Ar dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbana sukurta imperija šiandien klesti dėl to, kad jauni kūrėjai puikiai išmano prekybos internetu niuansus? O gal klestinčių mados namų šlovę nulėmė iš skurdaus Sicilijos kaimelio kilusio, mamos siuvykloje tarp adatų ir audinių skiaučių užaugusio Domenico Dolce sugebėjimas vertinti pinigus?
Atsakymą randu tos pačios dienos vakarą Italijoje leidžiamame nemokamame laikraštyje „Metro“. Jame – išskirtinis Domenico Dolce ir Stefano Gabbana interviu.
„Svarbiausia – nebijoti kautis už savo tiesą. Mes visą gyvenimą kovėmės, pykomės, gynėme savo idėjas, net rizikuodami prarasti populiarumą“, – teigia dizaineriai.
Kad tai tiesa, Milane žino visi. Pirmiausia – tai žino Italijos Nacionaliniai mados namai. Jie išmetė „Dolce & Gabbana“ iš mados savaitės kalendoriaus už taisyklių laužymą ir radikalias strategijas bei uždraudė žurnalistus į Piave gatvę gabenti mados savaitėje kursuojančiu nemokamu autobusu.
Nepaisant to, „Dolce & Gabbana“ juodo stiklo rūmas šioje gatvėje – kasmet sausakimšas. „Metropol“ teatre įsikūrusiuose dizainerių namuose renkasi Holivudo žvaigždės, pirkėjai, žurnalistai, nors ir priversti užsimokėti už taksi. Nes čia karaliauja meilė savo darbui, savo šaknims ir tradicijoms, pasaulį verčiančioms drebėti idėjoms.