Šiaudų sodas – lietuviška Mandala

Prisiminusi dar palyginti neseniai gyvavusias lietuvių liaudies tradicijas moteris pasakoja, jog Velykoms lietuviai ne tik margino kiaušinėlius, bet būtinai suverdavo ir šiaudų sodą, kurį kabindavo virš vaišių stalo. Jis, kaip ir margutis, turėjo tam tikrą prasmę – juk lietuviai šiaip sau, „dėl grožio“ nieko nedarė! Net prieš šventes langus, šventųjų paveikslus išdabinę karpiniais protėviai tikėjo, jog jie apsaugos namus nuo blogio. „Šventinį stalą galima laikyti žemiškojo sodo simboliu, o virš jo kabantis sodas atitinka pasaulio medžio viršūnę. Po šiuo medžiu vykstančios apeigos mūsų protėviams simbolizavo kosmoso kūrimo veiksmą“, – sako Marija Liugienė.

Šis šiaudų vėrinėlis įprasmino tobulo pasaulio sukūrimo idėją ir siejosi su dangaus sodu – rojumi, arba dausomis. Pakabintas palubėje sodas sukurdavo šventinę erdvę apie stalą ir būtinai turėjo suktis: kuo greičiau, tuo geriau – buvo tikima, jog besisukantis sodas ne tik apvalo namus, bet ir pripildo geros energijos, harmonijos, sutarimo, tvarkos. „Prisiminkime: tradicinis sodas – piramidės formos, o jos savybės, energetinis poveikis ne tik žmogui, bet ir jo aplinkai yra moksliškai patvirtinti“, - pastebi tautodailininkė ir sako, jog dažniausiai sodas buvo kabinamas ant arklio uodegos plauko – ašuto arba ant vaškuoto siūlo – jie buvo jautrūs net menkiausiam vėjo gūsiui ir vertė nuolat judėti šiaudų vėrinėlį.

Ji vardija šiaudinių sodų formas: rombas, kūgis, statinaitė, rutulys. Dažniausiai buvo daromi rombo pavidalo sodai iš dviejų piramidžių su bendru pagrindu. Ant tokio sodo kampų buvo kabinama po sodo narelį – „reketuką“, žvaigždutę, paukštelį ar saulytę. Prabangesni, iškilmingesnėms progoms daromi sodai įgaudavo įmantresnes formas ir buvo puošiami girliandomis, smulkiais vėrinukais, popierinėmis gėlėmis, žalumynais, varpomis.

Velykiniai sodai mažai skyrėsi nuo veriamų kitomis progomis. Išskirtinė jų savybė – besisupantys paukšteliai, padaryti iš šiaudų, žolynų ar tuščio kiaušinio lukšto. Paukštis lietuviui įprasmino dangaus ir žemės ryšį, buvo tikima, kad protėvių vėlės išskrenda Paukščių taku, o pavasarį ant jų sparnų kartu su šiluma, sugrįžtančia saule grįžta atgal.

Šiaudų sodai buvo veriami visoje Lietuvoje ir buvo svarbi tautos papročių dalis: sodas buvo kabinamas virš kūdikio lopšio; per vestuves gražiausius linkėjimus jaunajai į sodą supindavo pamergės, sodais buvo puošiami namai, kaip turtingo gyvenimo linkėjimas sodas buvo dovanojamas ir jaunavedžiams; jį suverdavo ruošiantis Kūčioms bei Velykoms.

Tautodailininkė šypsosi: „Retas žino šių šiaudinių vėrinėlių pavadinimo kilmę. Nagrinėjant žodžio „sodas“ semantiką, galima išskirti kelis aspektus. Lietuvių kalboje žodis „sodas“ šiandien suvokiamas kaip „žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai“. Tos pačios šaknies yra žodžiai „sodyba“ arba „soda“ – neišskirstytas kaimas. Lietuviški žodžiai su ta pačia šaknimi „sodrus“, „sotus“ nusako sotumo, prisisotinimo, pertekliaus būseną. Galima sakyti, kad „sodas“ – žmogaus sukultūrinta erdvė. Jos kūrimas turėjo sutapti su žmogaus vidinės harmonijos augimu, saugumo didėjimu. Ši būsena mūsų kalboje nusakoma žodžiu „sodnus“ – ramus, nuo aistrų atsiribojęs, vidinės harmonijos ir darnos sodą susikūręs žmogus. O simbolinio apeiginio sodo kūrimas – tai kelias į gamtos darną, į dvasinę Romuvą.“

Marija Liugienė prisipažįsta, jog tik veriant šiaudų sodus sušyla ir stipriau pradeda plakti jos širdis. „Verti šiaudų sodus mane pamokė Varėnos r. Mančiagirės kaime gyvenusi Malvina Česnulevičienė. Atsimenu, pro mažas ir žemas dureles patekau į kambarį, pakėliau akis ir žado netekau: lubos – auksinės! Visa palubė buvo nukabinėta šiaudų sodais. Vėliau po kruopelę žinias apie žaliavos paruošimą, tradicinio sodo proporcijas ir struktūrą rinkau iš senų žmonių, atradau savo paslaptis, – sako moteris, iš pradžių sodus vėrusi savo malonumui, jais puošusi namus, dovanojusi, vėliau atsirado užsakymų. - Šis darbas – ne mezgimas, ne nėrimas: nuolat pilna šiukšlių, dulkių, reikia didelio susikaupimo ir akylumo – padaryta klaida sugriaus visą vėrinio konstrukciją, kartu ir sodo harmoniją, o ištaisyti ją nėra paprasta. Tačiau mane pavergė pats kūrybos aktas. Jis man padeda ugdyti asmenybę, drausmina, mat esu labai nekantrus žmogus! Šiaudų sodas – tai tikra lietuviška Mandala!“

Marija Liugienė net nebandė skaičiuoti savo kūrinių. Per trisdešimt metų surengta daug parodų, įgyvendintas ne vienas drąsus sumanymas. Štai į Airiją išgabentas sodas „Dangus ir žemė“ turi devynis dangaus ir tiek pat žemės aukštų; danguje švyti 108 žvaigždės, o žemėje žydi 108 gėlės; mediatoriai tarp dangaus ir žemės – keturi paukščiai ir vyro bei moters figūrėlės. Tautodailininkės sodai žavi formų įvairove ir puošybos elementais. Moteris prisipažįsta, jog kurdama stengiasi gerbti protėvių tradicijas ir nuo jų nukrypsta labai retai – kai norisi įvairovės arba reikalauja užsakovas. Sodus ji veria iš rugių, kvietrugių, avižų šiaudų, nendrių, kininio miskanto, kraujažolių, bitkrėslių, šlamučių – visa tai ji randa arba išsiaugina gimtajame Mardasavo kaime.

Parodoje pristačiusi net keturiolika skirtingų formų sodų Marija Liugienė gailisi, jog kartu neatvyko vyras. „Be jo pagalbos sunku: jis sukonstravo elektrinį pjūkliuką kietesniems nendrių, kininio miskanto kotams pjauti, jis išgręžioja pilnavidurius jų kotus, kad galėčiau sodus verti. Mano vyras – mano darbų bendraautoris!“ – šypsosi moteris, sodų vėrimo gudrybių išmokiusi savo dukras ir sūnus.

„Šiandien retas lietuvis, paklaustas apie šiaudinius sodus, ką nors žino. Dažniausia jie yra parodų eksponatai arba dovana garbiam užsieniečiui“, – apgailestauja tautinio paveldo puoselėtoja, noriai dalyvaujanti seminaruose, mokymuose. Ji džiaugiasi žinodama, kad bent vienas iš susirinkusiųjų liko neabejingas auksinio šiaudo žavesiui.