Vilniaus senamiesčio žaizdos (pastarųjų 15 metų pokyčiai ir tendencijos II)

Drastiškai keičiama gatvių ir kiemų planinė erdvinė struktūra, nesilaikoma istorinės gatvių užstatymo linijos, ardomas autentiškas miesto audinys. Šioje dalyje aptarsiu kitas paveldosaugos piktžaizdes, kurios negydomos, ir analizuosiu priežastis, kodėl taip įvyko bei vyksta.

Vilniuje taip sparčiai šluojami nuo žemės paviršiaus, kad, atrodo, sostinėje ketinama apsieiti be jų. Maža to, kad nerestauruotas, neatkurtas nė vienas vertingas istorinis želdynas, tačiau užstatomi net buvusių istorinių želdynų plotai, pvz., vieną iš jų sutraiškė „Novotelio“ viešbutis, o istoriniam Bazilijonų vienuolyno kompleksui priklausiusio istorinio sodo teritorijoje pastatytas Tarptautinės verslo mokyklos auditorijų korpusas ir automobilių stovėjimo aikštelės. Kai atliekami viešųjų erdvių pakeitimo darbai (Karaliaus Mindaugo tiltas, karaliaus Mindaugo skulptūra ir jos aplinka prie Nacionalinio muziejaus), rekonstruojami pastatai ir įrengiama jų infrastruktūra (Teatro gatvė), jie taip pat pasiglemžia dalį želdinių. Didelę dalį žalumos prarado ir V. Kudirkos aikštė.

Dar viena silpna paveldosaugos grandis. Neturime civilinių pastatų, vertingų interjerų išsaugojimo ir atkūrimo tradicijos. Kompleksiškai saugomi ir tvarkomi tik bažnyčių vertingi istoriniai interjerai, rūpinamasi jų vientisumo apsauga. Deja, pastaruoju metu ir sakralinių pastatų interjerų apsauga ėmė šlubuoti. Ypač dažnai keičiamos jų grindų medžiagos, net konstrukcija ir technologija, tapo madinga įrengti šildomas grindis. Kitos paskirties pastatų istoriniai interjerai kompleksiškai restauruojami retai, jie menkai saugomi ir kaip vientisi dariniai. Neatkurtas, nerestauruotas nė vienas vertingas istorinis viso civilinio pastato ar komplekso interjeras. Nėra vientiso autentiško interjero apsaugos, atkūrimo kriterijų ir metodikos.

Neturime net interjero bei jo paveldo apibrėžimų. Nenustatyta, kokios jo dalys ir elementai yra neatsiejama saugomos visumos dalis, todėl dažnai sunaikinamos medinės perdangų sijos, palangės, rėmai, paneliai, krosnys, autentiškos grindys ar jų fragmentai, sienų tapyba ir t. t. Nenustatytas interjerų apsaugos pobūdis, todėl keičiami ir žalojami net tokie vertingi, kaip, pvz., Šv. Kotrynos bažnyčios, interjerai. Neblogais interjerų išsaugojimo ar restauravimo pavyzdžiais laikytini Tamošaičių muziejus-galerija Dominikonų g. 15, vadinamojo „Epštein namo“ Vilniaus g. 31 kai kurie interjerai, pastato Rūdninkų g. 13 interjerų autentiškos dalys, Rašytojų sąjungos namai K. Sirvydo g. 6 (buvę kunigaikštienės Oginskienės rūmai), Pilies 3, 5, 7 pirmojo aukšto interjerų kai kurie sprendimai, Pilies g. 26 (Signatarų namų) interjero kai kurie fragmentai, Kultūros ministerijos pastato J. Basanavičiaus g. 5 kai kurios patalpos.

Vilniaus istoriniame centre dažniausiai naudojamos „restauracinės“ medžiagos yra:

a) silikatinės plytos (Šv. Kazimiero bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno ansamblio pastatų tvarkymo darbai Didžiosios g. 36a dalyje; naujas gimnazijos pastatas Šv. Kazimiero ir Augustijonų g. 6/2; šiuo metu vykdomas istorinio dviejų aukštų pastato Liejyklos/Šv. Ignoto gatvių kampe „atstatymas“ prieš tai jį nugriovus; buvusio „City Park“ viešbučio pastatas L. Stuokos – Gucevičiaus g. 3 – milžinišką silikatinių plytų ugniasienę iki šiol prisimena daugelis vilniečių; namas Bazilijonų g., tarp Nr. 10 ir Nr. 12);

b) betonas ir gelžbetonis (statomų Valdovų rūmų komplekso gelžbetoninis karkasas su perdangomis; remontuojamų ar pritaikomų istorinių pastatų konstrukcijas iš medžio sijų dažnai keičia gelžbetonio perdangos; Subačiaus g. 2/1 pirmo aukšto g/b kolonos įrengtos sunaikinus plytų mūrą; naujų pastatų Mindaugo g. 16, 14b, Šiaulių g. 10, Gedimino pr. 16/10 (viešbutis „Novotel“) ir kt. karkasas irgi yra iš gelžbetonio kolonų ir perdangų);

c) tinkavimui naudojamas sudėtinis cemento ir kalkių skiedinys;

d) populiariausi langų rėmai, stoglangiai, lauko durys yra iš plastiko.

Medinės stogų konstrukcijos dažnai keičiamos metalinėmis. Net vertingiausi pastatai dažnai tvarkomi nesilaikant restauravimo principų, neparenkant tinkamų medžiagų. Dažnai kasama greta istorinių pastatų pamatų, gilinami rūsiai, net gotikiniai, pasikasant po jų pamatais, t. y. jie kuriam laikui pakabinami, taip suskaldomos pastato, net fasadų, sienos, kai kurie pastatai net nugriūva.

Įsigali fasadų architektūros tam tikrų dalių, elementų ir detalių keitimo tendencija (pvz., pakeista Rotušės fasadų išraiška – autentišką cokolio apdailą pakeitė Vilniaus senamiesčiui nebūdinga medžiaga – kiniškas granitas, įrengtos durys į rūsį pažeidė šoninio Rotušės fasado kompoziciją, elementų darną).

Ypač drastiškai keičiami istorinių pastatų pirmųjų aukštų fasadai. Sunaikinami esminiai elementai ir jų dalys, suardoma bendra fasadų kompozicija, pažeidžiama architektonika ir raiška (Didžiosios g. 11, 13, 14, 40, Vokiečių g. 8, 20, Latako g.1/Bokšto g. 2, Subačiaus g. 2/1, Aušros Vartų g. 2 ir kt.).

Vertingos detalės menkai saugomos, Vilnius jau prarado daug autentiško sienų tinko, cokolių apdailos, langų rėmų, durų, sandrikų, kaminų, tvorų (pvz., Moniuškos skvero tvora), vartų, medinių perdangų sijų, grindų dangos ir t. t. Senamiesčio parteris daug kur neteko jam būdingų vertingųjų savybių. Angos vitrinoms ir durims iškirstos arba padidintos išardžius ar sužalojus senųjų pastatų istorinį sienų mūrą. Gausu itin didelių vitrinų, be to, jos stilistiškai margos, dažnai neskoningos. Stiklo plokštumos jau siekia patalpų grindis, net šaligatvio ar gatvių grindinio paviršių, o kai kada įrengtos ir žemiau jų. Apie 2000 m. Senamiestį užplūdo plastikiniai langai, vitrinos, durys, stoglangių rėmai… Jų apstu Pilies ir Didžiosios (Nr. 11, 13, 14), Trakų (Nr. 16), Stiklių, Vokiečių (Nr. 12, 18, 20) gatvėse, kurios ilgą laiką reprezentavo Vilniaus senamiestį. Šiuo metu vitrinos skaičiuojamos šimtais, o plastikiniai langų ir durų rėmai – tūkstančiais. Yra naujų durų, kurių varčios apskritai be rėmų, iš vientiso stiklo. Po 2000 m. Senamiesčio stogus sudarkė tūkstančiai šiuolaikinių stoglangių. Keičiamos istorinių pastatų stogų formos ir nuolydžiai.

Plėtojama Senamiesčiui netinkama eismo infrastruktūra, keičiami arba menkinami autentiški, istoriniam miesto planui ir audiniui būdingi elementai ir dalys. Įrengta daugybė didelių ir mažesnių požeminių garažų po gatvėmis (Gedimino pr.), aikštėmis (V. Kudirkos a.), po pastatais ir kiemais (Zavišų rūmai Dominikonų g. 13, „Žydų kvartalas“, viešbučiai „City Park“ (dabar „Klaipėda“), „Barbacan Palace“, „Novotel“, „Verslo centras 2000“ Vilniaus g./Jogailos g. 4, namų grupė Odminių g. 7–13, Šiaulių g. 10, Šv. Stepono g. pabaiga ir kt.), saugomuose kalvų šlaituose (Krivių g. 42–48, Vingrių g. 13) ir t. t. Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje pastatytas naujas griozdiškas tiltas per Nerį.

Senamiesčio ir jo aplinkos užstatymas intensyvinamas, keičiama urbanistinė struktūra, gatvių išklotinės, istorinių valdų masteliai, mažėja viešųjų erdvių. Kasmet tai įgauna vis didesnį mastą. Planuojamas „Architektūros parkas“ Paplaujoje, Vilniaus miesto taryba jau priėmė sprendimą dėl požeminių garažų statybos Senamiestyje, atkakliai proteguojami naujų aukštų pastatų, Ermitažo-Guggenheimo muziejaus statybos planai ir t. t. Reali grėsmė iškilusi vertingų pastatų ansamblių vientisumui.

Kodėl susidarė tokia situacija ir kodėl vis prastėja Senamiesčio būklė? Todėl, kad nuosekliai siekta sumenkinti valstybinę kontrolę, jos veiksmingumą ir priežiūrą, o suinteresuotą visuomenės dalį stengtasi nutildyti – suskaidyti, papirkti arba nupirkti, persekioti, šantažuoti ir t. t. Vilniaus istorinio centro ir jo aplinkos apsaugos administravimas bei valdymas yra netinkamas ir neveiksmingas. Neįsteigta valstybinio lygmens atsakomybės ir atskaitomybės institucija Senamiesčio paveldui saugoti ir valdyti. Nėra specializuotų Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir priežiūros dirbtuvių. Nepasirūpinta Senamiesčio tvarkymo ir atgaivinimo fondu, nesukurtas veiksmingas tvarkybos darbų, eksploatavimo ir priežiūros išlaidų kompensavimo mechanizmas. To nesant, neįmanoma įgyvendinti Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos reikalavimų.

Nesukurtas valstybinio lygmens Vilniaus senamiesčio paveldo apsaugos, valdymo (įskaitant finansavimą) ir tausojamojo naudojimo mechanizmas, kaip rekomendavo 1997 m. patvirtinta Senamiesčio atgaivinimo strategija. Daug įgaliojimų buvo suteikta Vilniaus miesto savivaldybei, kuri nepajėgė tinkamai išspęsti sudėtingų paveldosaugos problemų. Aukščiausios kvalifikacijos reikalaujančias valstybės funkcijas pavedus savivaldybei, įsigalėjo savivalė, Senamiestyje visi tvarkėsi kaip kas norėjo. „Laisvai“ interpretuodami paveldosaugos teisės aktų reikalavimus, nesilaikydami 1997 m. patvirtinto Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimų, savivaldybės klerkai suderino daugybę projektų ir davė leidimą darbams, kurie pažeidžia esminius ir konkrečius Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosiose taisyklėse nustatytus reikalavimus. Todėl buvo įstatyta gausybė „šiuolaikinio stiliaus“ langų, vitrinų, lauko durų, stoglangių, rekonstruoti vertingi istoriniai pastatai, pakeista jų fasadų architektonika.

2004–2005 m. sandūroje kilo tarptautinis triukšmas, kai, nebegalėdama pakęsti visiškos profanacijos, destrukcijos, matydama masinį nacionalinio paveldo žalojimą ir naikinimą, šviesioji visuomenės dalis, nevyriausybinės organizacijos kreipėsi į tarptautines paveldosaugos institucijas, prašydamos įvertinti Lietuvoje susidariusią padėtį. Triukšmui aprimus, paaiškėjo, kad mažai kas pasikeitė. Buvo sakoma, esą STT ieško korupcijos paveldosaugos srityje, bet neranda, nors jos padariniai Vilniaus gatvėse kiekviename žingsnyje bado akis...

Dabar jau ignoruojamos net Pasaulio paveldo komiteto sesijų rekomendacijos, UNESCO tarptautinių ekspertų (Margarethos Ehrström, Hanso Jacobo Roaldo ir Ray’aus Bondino 2004-12-22 ataskaitos dėl Vilniaus senamiesčio detaliojo plano ir apsaugos būklės) išvados ir pasiūlymai, kas darytina, kad pagerėtų Vilniaus istorinio centro apsauga.

Viena iš įsisenėjusių bėdų yra nepakankama teisėkūra. Strategiškai nenustatytas ir teisės aktais neįteisintas reikšmingiausių visuotinės kultūrinės vertės LDK laikotarpio Senamiesčio segmentų ir elementų, nurodytų Nominacinėje byloje, išsaugojimo, prezentavimo ir perdavimo ateities kartoms prioritetas. Tinkamai neparengti esminiai valstybinio lygmens Senamiesčio ir kultūrinio jo kraštovaizdžio paveldo apsaugos teisės aktai ir strategijos. Statybos įstatyme apibrėžta, kad statinio architektūra – statinio kaip meno kūrinio, vidaus erdvės ir išorės pavidalas, statinio dalių išdėstymas, jų formų meninė išraiška ir visų statinio elementų tarpusavio santykis, tačiau jo architektūrinės vertės sąvoka neapibrėžta, o statinio architektūros ir viso šio paveldo apsauga Lietuvoje įstatymu nereglamentuota:

• neparengtas Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 9 straipsnyje nurodytas Architektūros paveldo apsaugos įstatymas;

• nėra poįstatyminio Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio ir architektūros paveldo apsaugą reglamentuojančio teisės akto, kuris įteisintų Nominacinės bylos kriterijų ir nuostatų prioritetą;

• nebuvo tinkamai detalizuoti ir į 2003 m. patvirtintą Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą nėra perkelti 1997 m. patvirtinto Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento Laikinosiose taisyklėse nustatyti konkretūs reikalavimai; nenustatytas šių reglamentų tarpusavio ryšys;

• iki šiol neparengtas paveldosaugos reikalavimus atitinkantis ir pakankamai detalus Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas;

• nekokybiškas, pasenęs vadinamasis Vilniaus senamiesčio pasas (dosjė) – trūksta daugybės svarbių duomenų arba jie yra pasenę, nėra nurodyti ir neapibūdinami pastarojo dešimtmečio pokyčiai;

• nėra architektūros paveldo konservavimo, restauravimo reikalavimų detalizacijos ir praktinių patarimų gairių;

• nėra Kultūros paveldo valstybinės kontrolės įstatymo, veiksmingo valstybinio lygmens Senamiesčio fizinės ir apsaugos būklės monitoringo, jo pagrindu pateiktų išvadų ir konkrečių pasiūlymų;

• nėra taisyklių, aiškiai nustatančių kraštovaizdžio ir architektūros paveldo, taip pat ir mažesniųjų architektūros formų, apsaugą ir kontrolę.

Senamiesčio apsaugos būklės stebėsena ir kontrolė yra nepatenkinama. Jau po to, kai UNESCO įrašė Vilniaus istorinį centrą į Pasaulio paveldo sąrašą, iš esmės buvo pažemintas, susilpnintas įstatyminis kontrolės ir priežiūros lygmuo, nes nuo 1995-02-01 buvo panaikinta kultūros paveldo apsaugos kontrolės funkcijas valstybiniu lygmeniu vykdžiusi LR Kultūros paveldo inspekcija, atskaitinga LR Seimui. Inspekcija buvo reorganizuota į Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentą – tai gerokai žemesnio lygmens, jau ne kontrolės, bet vykdomosios valdžios institucija, pati inspektuojanti ir savo darbą.

Vis dar galioja 1995-03-23 Vilniaus miesto valdybos patvirtinta Senamiesčio koncepcija, beje, nebloga, tik jos nesilaikoma, ir sklypų planas, parengtas vykdant 1992 m. Vyriausybės nutarimą Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose. Šio specialiojo dokumento įregistravimas kaip detaliojo plano iki šiol pažeidžia Teritorijų planavimo įstatymą. Vyriausybė 1997-02-21 priėmė nutarimą Dėl Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijos projekto ir nurodė šią strategiją tobulinti, bet per 13 metų nesugebėta ne tik nieko patobulinti, bet ir nieko pakeisti. Reikėtų sukonkretinti ir patobulinti Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo taisykles, Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisykles, Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos taisykles, Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisykles ir kitus stebėsenos procesą reglamentuojančius, jo kokybę lemiančius teisės aktus.

Veiklos Vilniaus senamiesčio apsaugos zonoje sąlygas nustatantis 2005-04-19 patvirtintas Pasaulinio paveldo objekto – kultūros paminklo U1P – Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas nėra pakankamai detalus ir veiksmingas. Tam tikrai Vilniaus pilių teritorijos daliai (57,5 ha iš nustatytų ir Pasaulio paveldo komitetui pateiktų 82,5 ha) galioja Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatai, Rezervato ribų ir zonų planas, „Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato naudojimo ir lankymo taisyklės“, kiti teisės aktai. Tačiau ir šios teritorijos apsauga dėl nesibaigiančios teisinės painiavos įstrigusi nesvarumo būsenoje.

UNESCO sesijų dokumentai ir atsaini Lietuvos Respublikos reakcija. Pasaulio paveldo komiteto sesijose nuo 2005 m. nuolat svarstoma Vilniaus istorinio centro apsaugos būklė. Pasaulio paveldo komitetas išreiškė susirūpinimą dėl ypač aukštų pastatų statybos Vilniaus senamiesčio aplinkoje, apgailestavo, kad bus sunaikintas medinis paveldas šių statybų zonose – nors jos ir neįeina į Pasaulio paveldo teritoriją, tačiau sudaro Vilniaus kultūrinio palikimo dalį. Primygtinai ragino Lietuvos valdžią peržiūrėti šiuos projektus, kad būtų užtikrintas išskirtinės pasaulio paveldo vertybės integralumas, priminė įsipareigojimą įgyvendinti Pasaulio paveldo konvenciją.

Pasaulio paveldo komiteto 30-oji sesija 2006 m. vyko Vilniuje. Buvo pareikalauta „inicijuoti bendrąjį valdymo planą, daryti įtaką ir koordinuoti visus sprendimus dėl senamiesčio vystymo ir išsaugojimo“ (5); priminta, kad „Konvencijos šalis privalo pateikti Pasaulio paveldo centrui naują Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą, bendrąjį/generalinį planą ir atnaujintą dokumentaciją dėl didelio aukščio pastatų statybos apsauginėje zonoje“ (7). Nurodyta „iki 2009 m. vasario 1 d. pateikti Pasaulio paveldo centrui detalią ataskaitą apie Vilniaus senamiesčio valdymo bendrąjį planą, ji bus nagrinėjama 2009 m. Pasaulio paveldo komiteto 33 sesijos metu“ (8). 2009 m. birželio mėnesį Pasaulio paveldo komitetas pareiškė apgailestavimą dėl to, kad „Konvencijos šalis nepateikė Vilniaus senamiesčio apsaugos taisyklių ir atnaujintos dokumentacijos dėl didelio aukščio pastatų plėtros apsauginėje zonoje“ (3); todėl „prašo naująją šios paveldo vertybės komisiją kuo greičiau pradėti nuolatinį darbą vadovaujantis aiškiais apsaugos uždaviniais ir procedūromis, priimant sprendimus būtina pabrėžti saugomo objekto išskirtinę vertę ir visuotinę reikšmę“ (5); ragina tęsti darbą kuriant „Išskirtinės visuotinės reikšmės bruožų apibūdinimą“, remiantis įrašytomis į sąrašą pripažintomis vertybėmis...“ (6); pakartotinai prašo, kad „Konvencijos šalis pateiktų informaciją dėl teisės aktų, taikomų paveldui (įskaitant ir naujus teisės aktus), galiojančių paveldo apsaugos planavimo priemonių ir daugiaaukščių pastatų, kurie gali turėti įtakos vizualiniam vientisumui, statybos taisyklių“ (7).

Lietuva neatsižvelgė į Pasaulio paveldo komiteto raginimus. Neparengė nei Senamiesčiui valdyti ir išsaugoti skirto bendrojo valdymo plano, nei naujo, paveldosaugos reikalavimus atitinkančio Vilniaus istorinio centro apsaugos reglamento. Iki šiol nėra daugiaaukščių pastatų, kurie gali turėti įtakos Senamiesčio ir jo aplinkos vizualiniam tapatumui ir vientisumui, statybos taisyklių. Iki 2011 m. vasario 1 d. Lietuva Pasaulio paveldo centrui turės pateikti išsamią ataskaitą apie Vilniaus senamiesčio vystymą, integruoto valdymo plano parengimą ir jo įgyvendinimą, pristatyti oficialų Vilniaus senamiesčio kaip išskirtinės visuotinės pasaulio kultūros vertybės apibrėžimą. Jis turi būti sukurtas, vadovaujantis Pasaulio paveldo komiteto sprendimu ir kriterijais, pagal kuriuos istorinis Vilniaus centras 1994 m. buvo pripažintas pasaulio paveldo vertybe.

1995–2009 m. laikotarpiu nesugebėta užtikrinti Vilniaus senamiesčio ir jo aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio, kultūros paveldo apsaugos. 1995–2009 m. nesiimta priežiūros ir kontrolės sustiprinimo valstybiniu lygmeniu. Turėdama gana daug realių galimybių, administravimo ir finansavimo svertų, Vilniaus miesto savivaldybė nesugebėjo tinkamai išspręsti jai pavestų Senamiesčio valdymo ir tvarkymo uždavinių. Netinkamai prižiūrima ir žalojama didelė Vilniaus miesto gynybinės sienos ir jos teritorijos dalis. Nėra saugomos ir atkuriamos autentiškos dalys, elementai, detalės. Nesilaikoma konservavimo, restauravimo prioriteto (taip tvarkoma tik labai maža kultūros paveldo dalis), net vertingiausi objektai ir kompleksai, šiurkščiai pažeidžiant vertingąsias savybes, yra pritaikomi pagal jų savininkų įgeidžius.

1994–2009 metais pirmenybė buvo teikiama ne Senamiesčio konservavimui, restauravimui ir reabilitavimui, bet naujų pastatų statyboms. Nesistengta įgyvendinti Pasaulio paveldo komiteto sesijų rekomendacijų, su jomis per menkai supažindinama žiniasklaida, o per ją ir visuomenė, kurios nuomonė svarbiais Senamiesčio išsaugojimo, priežiūros ir valdymo klausimais labai dažnai ignoruojama. Nesudarytos palankios teisinės ir praktinės sąlygos, kad tradicinės statybinės medžiagos, gaminiai ir technologijos galėtų sėkmingai konkuruoti su monopoline ir karteline šiuolaikinių statybinių medžiagų, gaminių ir technologijų sistema. Neužtikrinama saugomų pastatų kaip vientisų darinių, susidedančių iš planinių-erdvinių struktūrų, konstrukcinių dalių ir elementų, dekoro elementų ir meno kūrinių vientisumo apsauga įstatymų lygmeniu. Neatkuriami želdynai, ardoma tradicinė eismo infrastruktūra.

Ką reikėtų padaryti arba ko nedaryti, kad Senamiestis būtų apsaugotas ir atgaivintas? Nedidinti Vilniaus senamiesčio ir jo istorinių priemiesčių užstatymo aukščio, intensyvumo ir tankio. Visų lygių planus ir programas orientuoti į paveldo apsaugą ir tausojamąjį (tvarų) jo naudojimą. Kultūros ir gamtos paveldo apsaugai teikti prioritetą verslo interesų atžvilgiu. Archeologines ir architektūrines liekanas konservuoti ir saugoti vietoje (in situ). Atgaivinti miesto istorinius želdynus, atrinkti šio paveldo objektus ir parengti jų tvarkymo programas. Paspartinti Vilniaus miesto nekilnojamojo medinio paveldo apskaitą ir efektyvinti jo apsaugą. Planuojant bet kokią veiklą, atlikti poveikio istorinei aplinkai įvertinimą. Apriboti automobilių eismą ir iki minimumo sumažinti jų kiekį Senamiestyje. Uždrausti Vilniaus senamiesčio ribose ir saugomų kalvų šlaituose statyti požemines automobilių stovėjimo aikšteles, o apsaugos zonoje ir kitoje vizualinėje aplinkoje – neleisti statyti daugiaaukščių, ypač perimetrinių, pastatų. Uždrausti statyti naujus pastatus ir kvartalus, jeigu jie ne atkuria, bet keičia Nominacijos dokumente nurodytą saugomą LDK laikų Vilniaus gamtinę, urbanistinę ir architektūrinę aplinką. Bet kokia veikla Senamiestyje ir jo aplinkoje turi būti grindžiama mokslinėmis išsamių archeologinių, architektūrinių, urbanistinių, kraštovaizdžio ir istorinių tyrimų išvadomis.

1. LR Seimas turėtų inicijuoti, kad būtų parengtas Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 9 straipsnyje nurodytas Architektūros paveldo apsaugos įstatymas, su visų architektūros sričių, tarp jų ir interjerų, skyriais. Parlamentinei kontrolei derėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl LR Vyriausybė nuo 2005 metų nuolat neįvykdo UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijų sprendimų dėl Vilniaus istorinio centro geresnės apsaugos ir valdymo, vengia teikti informaciją šiai institucijai.

2. LR Vyriausybė turėtų sudaryti Architektūros paveldo apsaugos įstatymo rengimo darbo grupę ir užtikrinti efektyvią jos veiklą. Kultūros ministerijoje turi būti įsteigta pareigybė su adekvačiais įgaliojimais, atsakinga už Pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro – išsaugojimą. LR Vyriausybė nedelsdama turi sustabdyti veiklą, kuri kelia pavojų Senamiesčiui ir jo aplinkai: uždrausti požeminių garažų statybą Vilniaus istorinio centro ribose, kurios nustatytos Pasaulio paveldo sąraše, ir saugomų kalvų šlaituose; uždrausti aukštuminių pastatų statybą Vilniaus senamiesčio apsaugos zonose ir vizualinėje aplinkoje, atsižvelgiant į Vilniaus apylinkių kalvoto reljefo ypatumus; užtikrinti Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencijos reikalavimų taikymą Vilniaus istoriniame centre ir jo aplinkoje esančiam archeologijos paveldui; nustatyti ir įteisinti Nominacinėje byloje pateiktų reikšmingiausių ir vertingiausių Vilniaus istorinio centro per amžius susiformavusios simbolių sistemos dalių, elementų bei būdingųjų savybių prioritetinę apsaugą ir tvarkybą; nustatyti privalomus (rengiant Senamiesčio apsaugos reglamentą, planavimo, statybos dokumentus), nekintamus ir draudžiamus keisti kultūrinės vertės (vertingųjų savybių) indikatorius; įteisinti Senamiesčio istorinių vandenų, želdynų ir kitų istorinių viešųjų erdvių (aikščių) statusą su apsauga ir teritorijas; konversijos teritorijose uždrausti naujų pastatų planavimą ir statybą, išskyrus tuos atvejus, kai nustatyta tvarka siekiama atkurti sunaikintą istorinę planinę ir erdvinę struktūrą; didžiąją Senamiesčio dalį paskelbti pėsčiųjų zona.

Ūkio, Aplinkos ir Kultūros ministerijos turėtų kuo skubiau įteisinti ir skatinti tradicinių ir šiuolaikinių konservacinių, restauracinių medžiagų ir gaminių tiek serijinę, tiek namudinę gamybą, nustatyti sertifikavimo sistemą, susietą su ES teise, apimančią ir Lietuvos tradicinius amatus. Kultūros ir Aplinkos ministerijos turėtų įsteigti Vilniaus istorinio centro apsaugos mokslinį informacinį centrą, inicijuoti praktinių metodinių gairių rengimą ir leidybą. Kultūros ministerija turėtų: parengti Kultūros paveldo valstybinės kontrolės įstatymo koncepciją; įvertinti vykdomos stebėsenos veiksmingumą ir informatyvumą; su objektų inventorinimu, būklės vertinimu ir stebėsena susijusius teisės aktus patobulinti taip, kad jie atitiktų UNESCO standartus; nustatyti valstybinį Vilniaus senamiesčio monitoringo lygmenį, įgalioti atsakingą valstybės instituciją, kuri organizuotų ir prižiūrėtų monitoringo procesą, jo kokybę.

Reikėtų atsisakyti vieno sklypo Senamiestyje ar jo apsaugos zonoje detaliųjų planų rengimo praktikos ir organizatoriaus teisės perdavimo privačiam asmeniui. Iš esmės atnaujinti ir papildyti Vilniaus senamiesčio paso (dosjė) duomenis, pateikti pokyčių vertinimus. Atkurti kultūrinį kraštovaizdį Misionierių ansamblio istorinėje teritorijoje, panaikinant sovietmečiu įrengtą Maironio gatvės atkarpą, kylančią į kalną.

Griežtai rekomenduotina: sustabdyti Senamiesčio užstatymo tankinimą ir intensyvinimą; atkurti planinę erdvinę struktūrą, išsaugant ir atskleidžiant LDK laikotarpio paveldo vertingąsias savybes, būdinguosius bruožus (tai būtų, pvz., istorinių vandenų su malūnais sistema, Lietuvos didžiojo kunigaikščio sodas, Tymo, Paplaujos, Bernardinų sodai ir pan.). Būtina atlikti istorinių želdynų apskaitą: nustatyti jų vertę ir teritoriją, atsižvelgiant į LDK laikotarpį, įrašyti juos į Kultūros vertybių registrą. Būtina formuoti LDK laikotarpiui būdingą viešųjų plotų erdvinę struktūrą, efektyviau panaudoti valstybės ir savivaldybės lėšas Lietuvos, ypač LDK laikotarpio, vertybėms atskleisti ir išryškinti. Nederėtų teikti prioriteto caro laikų objektams, pvz., tokių istorinių želdynų kaip Sereikiškių parkas planavimui, atskleidimui ir tvarkymui pagal Strauso projektą. Istorinių želdynų vertę reikia nustatyti atsižvelgiant į nominacinės dokumentacijos esmines nuostatas.

Visa tai, atrodytų, yra paveldosaugos abėcėlė, bet Vilniaus senamiesčio pertvarkymo vajus, beatodairiškas savito urbanistinio audinio ardymas rodo, kad jos dar vis neišmokome.

Pažyma „Pasaulio paveldo vietovės – Vilniaus istorinio centro (Senamiesčio) būklė bei autentiškumas“, (Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2009-12-18 posėdžio medžiaga). I dalį parengė Jūratė Markevičienė, Algimantas Gražulis, II dalį – Artūras Stepanovič, Zenonas Baubonis. Žr. VKPK tinklalapyje: https://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/2009_12_18/pazymaSNM.doc