Reportažą žiūrėkite čia.
Beje, fotografė stengiasi naudoti ir kuo mažiau papildomų priemonių: lempų, fotoblyksčių – kad nuotraukose viskas atrodytų kuo natūraliau.
Prieš penkerius metus fotoaparatą į rankas paėmusi Saulė pabrėžia, kad jos darbe labai svarbus yra bendravimas: „Mano mokytojas Tomas (fotografas Tomas Kauneckas – red.past.) sakydavo, kad 60 proc. mūsų darbo sudaro psichologija – svarbu, kad žmogus gerai pasijaustų prieš fotoobjektyvą. Aš pati nemėgstu fotografuotis – man nejauku, galvoju, kaip atrodysiu, ar patiks nuotraukos. Reikia sugebėti su žmogumi susikalbėti, jį nuraminti. Tuomet lengviau ir modeliui, ir fotografui.“
– Norėjote tapti fotografe, tačiau profesionalių mokslų nekrimtote? – lrytas.lt paklausė sostinėje įsikūrusioje „Fluxus“ ministerijoje“ gyvenančios ir kuriančios fotografės.
– Mano istorija labai trumpa, labai paprasta. Turėjau dvi svajones – gyventi Vilniuje ir fotografuoti. Būdama 18 metų atvažiavau į Vilnių, dirbau videonuomoje, aukle... Videonuomoje sutikau Tomą Kaunecką – jis buvo mano klientas. Įsikalbėjom apie fotografiją, tada pakvietė mane į savo studiją „Ciklopas“, patikrino sugebėjimus. Tą vasarą buvau tik asistente, vėliau rimtai pradėjau dirbti.
Pradėjau fotografuot žurnalams, kūriau reklamas. Po trejų metų iš „Ciklopo“ išėjau, fotografe pradėjau dirbti žurnale „Nuo...iki“.
Ten visą laiką turėjau daryti tai, ko nori žurnalas, o ne aš pati. Nebeliko jokios saviraiškos.
Man buvo per sunku, nesijaučiau labai laiminga, neradau laimės komercinėje fotografijoje. Vis dėlto, per trejus metus studijoje ir vienerius žurnale išmokau dirbti su visa technika.
Vėliau pradėjau dirbti laisvai samdoma fotografe, tačiau tokiems laisvai samdomiems žmonėms reikia daug reklamuotis, o aš nemėgstu to daryti. Pragyvendavau iš atsitiktinių užsakymų – kai kartais kas nors paskambindavo ar paprašydavo pafotografuoti.
– Ar po visų patirtų vargų dar norėjote fotografuoti?
– Po darbo žurnale jau nelabai norėjau, jaučiausi tokia išsunkta, kad pusę metų beveik nefotografavau. Vėliau kilo įvairiausių idėjų, darydavau, ką noriu ir kaip noriu, ir taip po truputėlį atsigavau.
– Pavyko pabėgti nuo visų jus varžiusių taisyklių?
– Taisyklės nėra labai blogas dalykas, jos sukurtos ne veltui, ir būtų labai karštakošiška sakyti, kad aš jų nepaisau.
Reikia tiesiog mokėti suprasti, kada tos taisyklės trukdo. Viskas keičiasi, ir tos taisyklės turi tobulėti. Nereikia jų visai užmiršti.
– Fotografuojate ne tik žmones?
– Man patinka fotografuoti architektūrą. Išeinu pasivaikščioti, tyrinėju pastatų linijas, kompoziciją. Esu fotografavusi interjerą, maistą, daiktus, papuošalus.
Žmones ir madą patinka fotografuot dėl to, kad nuotraukoje atsispindi tam tikra elegancija, kažkas truputėlį dirbtino, puošeiviško. Man patinka, kai nuotraukose akį traukia kas nors gražaus.
– Kokie fotografijos žanrai jums labiausiai patinka? Kuo mados fotografija skiriasi nuo kitų fotografijos žanrų?
– Labiausiai man patinka mada ir portretas. Portretas dėl paties žmogaus, nes žmogaus veide galima labai daug ką pamatyti, o mada, nes tai – labiausiai fantazijai leidžianti atsiskleisti fotografija. Su mada galima eksperimentuoti, visaip dekoruoti – patinka, kad ji atitolusi nuo natūralumo. To nenatūralumo galima rasti ir portrete.
– Ko reikia, kad fotosesija pavyktų?
– Fotosesijose labai svarbus modelio darbas, grimuotojai, šukuosenos, rūbai, fotografas ir apšvietimas. Visi specialistai turi dirbti išvien, tik taip pasiekiamas tikslas.
Puiku, kai visi supranta, ko nori fotografas. Kai visi susiderina, darbas išeina nuostabus.
– Kokius žmones fotografuoti lengviausia?
– Labiausiai man patinka dirbti su patyrusiais modeliais.
– Kaip manote, ar būna nefotogeniškų žmonių?
– Nemanau, kad yra nefotogeniškų žmonių. Pakreipus, pasukus tam tikra puse gražiai gali būti fotografuojamas kiekvienas.