Andrius sako, kad kasmet besmegenius lipdo kone ta pati kompanija – aplink gyvenantys kaimynai. Tačiau šiemet apatinę besmegenio dalį pastatė jis vienas. „Po Naujųjų metų ne visiems sveikatos tinkamos besmegeniui lipdyt. Bet vis tiek prisikėliau brolį, kaimyną“, - pasakoja Andrius.
Galėjo šiųmetis besmegenis būti ir didesnis. Tačiau baigiant statyti sniegas nebekibo, o, be to, pradėjus lipdyti galvą, ant žemesnės dalies sunku nustovėti. Taip ir nusprendžiama, kada besmegenio aukščio gana. Kopėčios čia, Andriaus teigimu, ne išeitis. „Ant jų labai nepatogu ir kojos greitai pavargsta. Be to, ir atremti nėra į ką. Kopėčios mums tik dekoracijoms uždėt tinka“, - sako besmegenių lipdytojas.
Didžiulis besmegenis stovi nedidelėje Kelmės gatvelėje. Nepaisant to, skulptūra tampa vietos įžymybe – yra atvažiuojančių apžiūrėti, greta nusifotografuoti, ją aplanko ir vaikai iš darželio.
Pasiūliau Andriui, kaip tame eilėraštyje – sniego seniui pastatyti sniego senę. „Nebėra vietos, - sako jis. - O ir momentą, kai sniegas limpa, labai sunku užtikti“.
Besmegenį lipdanti kompanija sniegą jam grūda į kubilus ir tempia į reikiamą vietą. Nulipdyti didžiulį sniego senį trunka apie keturias penkias valandas. Pirmosios šių metų dienos vidudienį pradėtas, besmegenis ketvirtą valandą popiet buvo baigtas. Pernai besmegenio statytojai plušėjo tamsoje – aštuntą valandą vakaro tik pradėję lipdyti, skulptūrą baigė vidurnaktį.
„Vienam nulipdyti besmegenį užtruktų tris kartus ilgiau. Sudėtingiausia būna, kai nebėra kam paduoti sniego į viršų. Reikia bent dviese būti“, - patyrimu dalijosi Andrius.