Ir pamokina, ir pavaišina
Mūsų viešnagės tikslas buvo išsiaiškinti, kokius sūrius spaudžia čia gyvenančios moterys, mat šis kraštas seniai jais garsėja. Kažkada Sangailų moterys darbavosi Šėtos sūrinėje. 1930 metais statyta sūrinė bankrutavo daugiau nei prieš dešimt metų. Liko tik Vilkyškiuose gaminamo fermentinio „Šėtos“ sūrio pavadinimas.
Šėtos seniūnas Petras Pupkus sakė, kad šiose apylinkėse labai nedaug karvių. Kai neliko sūrinės, tai kitur parduoti pieną smulkiesiems pienininkams neapsimokėjo.
Tačiau Šėtos sūrių gaminimo tradicijos nenunyko. „Mūsų krašto sūriai ypatingi. Kiekvienų namų šeimininkė turi savų receptų. Žinant technologiją, pasidaryti sūrį nėra sudėtinga. O mūsų šeimininkės savo receptūrų už devynių užraktų nelaiko: kas paprašo, tą ir pamokina“, – tikino Šėtos seniūnas, lydėdamas mus pas linksmas klėtelės moteris.
Kiek šeimininkių, tiek sūrių
Netrukome įsitikinti, kad Gražina Ilevičienė, Genovaitė Garašauskienė, Vladislava Rajeckienė, Zosė Imbrasienė visada svečius vaišina tradiciniais pačių gamintais valgiais.
Pasak Šėtos šeimininkų, sūrio skonio paslaptis slypi prieduose. Drąsiai galima teigti – kiek šeimininkių, tiek sūrių. O jie gali tikti įvairioms progoms ir skoniams. Prie alaus puikiai tinka rūgštaus pieno sūriai su kmynais, o desertui – saldūs sūriai, pagardinti razinomis, riešutais, želė saldainiais, kiaušiniais.
Kėdainių krašte nuo seno gaminamas ir džiovintas sūris. Mat lietuviai, neturėdami sūrių fermentavimo tradicijos, tik šitaip galėjo ilgesniam laikui prisiruošti šio pieno produkto atsargų. Tie sūriai buvo daromi labai nedideli, džiovinami saulėje, vėliau vyniojami į lininį audeklą ir laikomi kamaroje. Žiemą, kai karvės užtrūkdavo, toks kirviu susmulkintas sūris būdavo čiulpiamas vietoj saldainio.
Paprasta ir skanu
Paklausta, kaip daro sūrį, Gražina Ilevičienė patikino, jog tai labai lengva. „Reikia surauginto ir keleto litrų šviežio pieno. Pirmiausia daroma varškė: į pakaitintą saldų, paprastą pieną pilame raugintą ir maišydamos kaitiname. Gautą varškę nukošiame, dedame kmynų ar kitų prieskonių, galima įmušti keletą naminių kiaušinių. Tada sūris tampa gražios gelsvos spalvos. Suslegiame sūrmaišyje“, – pasakojo dešimt vaikų užauginusi moteris.
Sūriai – Šėtos vizitinė kortelė, tad krašto muziejaus etnografės Reginos Lukminienės paskatinta Aniceta Stanaitienė nutarė vaizdo juostoje įmažinti sūrio kelią nuo gamybos iki stalo.
Moterys pataria nepatingėti ir įvairioms šventėms pasidaryti desertinį varškės sūrį su žele.
Kaip pasigaminti desertinį varškės sūrį
1,5 kg varškės,
10 kiaušinių,
0,15 g želatinos,
200 g sviesto,
3 stiklinės cukraus,
2–3 pakeliai skirtingų spalvų želė.
Želę paruoškite, kaip nurodyta ant pakelio. Varškę sumalkite mėsmale arba stipriai išsukite. Tada dėkite kiaušinius ir cukrų. Gerai išmaišykite. Į šią masę supilkite ištirpintą sviestą ir paruoštą želatiną. Vėl viską gerai išmaišykite. Tada sudėkite kvadratėliais supjaustytą želę. Masę atsargiai pamaišykite ir dėkite į šaldytuvą. Vietoj želės sūrį galima paskaninti džiovintais vaisiais.