Mokslo skonį Indrė pajunta tik vakarais, kai tenka palinkti prie vadovėlių. Dažniausiai ji uosto ir ragauja maistą.
Dar prieš porą metų vilnietė net keptuvės ar puodo rankose nebuvo laikiusi. Jei kas nors tada būtų paklausęs, ar mėgsta Indrė sukiotis virtuvėje, būtų iškart išgirdęs: „Ne.”
Prieš penketą metų įsigytame jos bute net virtuvė buvo įrengta paskutinė. Ir tai tik dėl vaizdo. Nors su Indre bičiuliaujuosi ne pirmus metus, nė karto nebuvo tekę matyti jos šeimininkaujančios.
Būtent draugus labiausiai nustebino Indrės užsispyrimas tobulinti gastronomijos žinias. Ir ne bet kur, o Italijoje – šalyje, turinčioje senas maisto ruošimo tradicijas.
Apie visa tai, pavyzdžiui, net apie keletą valandų trunkančią italų vakarienę, Indrė buvo skaičiusi tik kulinarijos literatūroje. O maisto gaminimo pradžiamoksliu jai tapo garsaus britų virėjo Jamie Oliverio receptų knyga.
Iš pradžių jaunoji kulinarė skaičiuodavo kiekvieną maisto gramą, tačiau gaminti kaskart sekėsi vis geriau.
„Paragavę draugai sakydavo: „Turi talentą”, – šyptelėjo Indrė.
Paėmusi šaukštą į rankas ji nebeketina ilgai jo paleisti.
Tiesa, negali sakyti, kad ji nėrė į visiškai naują sritį. Tarptautinio verslo studijas baigusi Indrė organizavo renginius, kuriuose rūpinosi kokybiško maisto paieškomis, padėjo atidaryti muzikinį klubą Vilniuje, vėliau pati tapo lauko kavinės bendrasavininke.
„Verslui įsibėgėjus ėmiau mąstyti apie studijas svetur. Stebuklingu būdu įstojau į vieną Argentinos universitetą. Bet per penkis mėnesius iki mokslų pradžios turėjau išmokti ispanų kalbą. Ispaniškai neprakalbau, todėl vėl nėriau į studijų paieškas”, – pasakojo Indrė.
Interneto puslapiuose ji blaškėsi tarp Pietų Amerikos ir Europos šalių – Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos universitetų, kuriuose būtų tobulinusi rinkodaros žinias.
Mintis paieškos lange įrašyti „italian gastronomy” (išvertus iš anglų k. – itališka gastronomija) kilo nejučia.
„Išvydusi universiteto nuotrauką – viduramžių stiliaus raudoną pilį, už kurios tolumoje boluoja kalnų viršūnės, apsisprendžiau žaibiškai.
Mokytis važiuosiu čia! O savaitgaliais – į Alpes”, – čiauškėjo Indrė, jau dešimtmetį užsiimanti snieglenčių sportu.
Nors laikas teikti prašymą studijuoti Šiaurės Vakarų Italijos Pjemonto regione, Polenco miestelyje, įsikūrusiame universitete buvo pasibaigęs, Indrei pasisekė.
Dokumentus lietuvė spėjo atsiųsti likus dienai iki komisijos posėdžio, o anglų kalbos žinias dėstytojas patikrino tiesiog telefonu.
Vis dėlto Indrė spėja, kad patekti į universitetą jai padėjo nemenka darbo patirtis maisto sferoje. Kad ir kaip būtų, šiandien Indrė – vėl studentė.
Pirmąjį pasaulyje Gastronomijos mokslų universitetą („Universita degli Studi di Scienze Gastronomiche”), skirtą vien maisto kultūrai pažinti, 2004 metais įkūrė „Lėto maisto” judėjimas („Slow food”).
Čia dėstyti kviečiami Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Danijos, Italijos universitetų dėstytojai, ekspertai, sociologai, kritikai, žurnalistai, įvairių maisto produktų konsorciumų atstovai.
Esminis gastronomijos mokslų tikslas – išmokti atpažinti kokybiškus produktus.
„Pavyzdžiui, apie sūrius dėstė ekspertas, parengęs tarptautinį šio produkto vertinimo žodyną. Jis mokė, kaip uostyti ir ką reikia jausti paragavus”, – aiškino Indrė.
Bene įdomiausia italų gastronomijos ir turizmo magistrantūros programos dalis – septynios išvykos į kitus Italijos regionus ir užsienio šalis.
Vietiniai gamintojai studentams demonstruoja visą produktų atsiradimo procesą, vaišina.
Aišku, neapsieinama ir be pietų, vakarienės geriausiuose restoranuose.
Šiemet Indrė su dvidešimt kurso draugų jau lankėsi Šiaurės Italijos regione Emilijoje-Romanijoje. Jis garsėja ne vien automobilių pramone.
Iš šio regiono kilęs parmidžanas ir Parmos kumpis, saliamis.
„Norėdami mus įtikinti, jog kumpis iš tikrųjų kiaulienos, fermos darbuotojai ką tik paskerstą gyvulį tiesiog mūsų akyse perpjovė pusiau ir aiškino, kaip gaminamas Parmos kumpis.
Pasirodo, jam naudojami tik du užpakaliniai kiaulės kumpiai. Iš likusios dalies daromos dešros”, – dėstė Indrė.
Apie gerą gaminamų mėsos produktų kokybę galima spręsti iš vietos, kur laikomos kiaulės. Sodri žolė, žydintys sodai, kalnų vaizdai – visa tai Indrei pasirodė panašu į prabangaus viešbučio teritoriją.
Panašiai gyvena ir avys Italijos saloje Sicilijoje, kur Indrė vaikštinėjo po fermas ir stebėjo sūrio gaminimo procesą.
Iš avių pieno gaminamos rikotos kepami populiariausi salos tortai.
„Desertai galėtų būti Sicilijos vizitinė kortelė. Vitrinos traukia akį įvairiaspalviais saldainiais, kurie atrodo tarsi plastikiniai. Iš tikrųjų tai yra tradiciniai marcipaniniai saldainiai, ypač paplitę Ispanijoje”, – pasakojo Indrė.
Žinių apie ispanišką maistą Indrė sėmėsi Pietų Ispanijos Andalūzijos regiono restoranuose ir iš vietinių ūkininkų, kurie aprodę artišokų laukus siūlė paragauti net 20 skirtingų patiekalų iš šių daržovių.
Vakare prie stalo ispanai sėda 21 val. Nuo 12 iki 16 val. ir nuo 19 val. iki vakarienės jie tenkinasi tradiciniais vieno kąsnio užkandžiais.
„Viename Malagos miesto restorane prieš pagrindinį patiekalą teko įveikti aštuonis užkandžius, o vakarieniauti pradėjome tik 22 valandą”, – šypsojosi Indrė.
Kaip šitiek valgant įmanoma išlaikyti liekną figūrą?
Pasirodo, Indrė ragauja tik dešimtadalį degustuojamo maisto. Todėl iš 21 studento ji – bene liekniausia.
Kartu su lietuve magistrantūros mokslus kremta studentai iš Kolumbijos, Etiopijos, Turkijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Taivano, Brazilijos, Kinijos, Pietų Korėjos, yra penki italai.
Paskaitos, atsiskaitymai, egzaminai vyksta anglų kalba, tačiau Indrė jau pramoko ir itališkai. Iki studijų tik pasisveikinti šia kalba mokėjusi lietuvė dabar bendrauti itališkai mėgina ir ruošdama namų darbus.
Kokios tai užduotys? Laisvalaikiu su kurso draugais Indrė lanko sūrio, vyno gamyklas ir restoranus, esančius Bra miestelyje. Nuo jo iki lietuvės ir dar dviejų studenčių nuomojamo buto šalia universiteto – vos 5 kilometrai.
„Italai sako: „Valgymas – tai būdas bendrauti”, todėl keletą valandų trunkančiam valgymo procesui jie ruošiasi itin kruopščiai. Tuo įsitikinau vakarieniaudama su gausiomis italų šeimomis”, – kalbėjo Indrė.
Vakarienės pradžioje pasivaišinus aperityvu patiekiama užkandžių, pirmasis ir antrasis patiekalai, desertas, stiprusis gėrimas ir, žinoma, kava.
Indrei pasirodė, jog net nieko bendra su gastronomijos studijomis neturintys italai apie maisto kultūrą išmano gal daugiau negu kai kurie kitų tautų šios srities specialistai.
Rugpjūtį universitete – atostogos, o iškart po jų studentams reikės atlikti praktiką pasirinktame restorane.
Prieš keletą mėnesių, kai studijų grafikas nebuvo įtemptas, Indrė spėjo padirbėti Bra restorane „Osteria del Boccondivino”. Ir ne bet kuo – o virtuvės vadovo ir vyno specialistės padėjėja.
Per mėnesį mergina daug sužinojo apie vyną ir išmoko tiek tradicinių itališkų receptų, kad galėtų surašyti juos į nedidelę knygą.
Joje būtų ir tradicinių makaronų su kiaulienos kumpiu „alla carbonara”, ir itališkų saldėsių receptų.
Vienu tokių desertų – „panna cotta” – per studijų atostogas grįžusi į Lietuvą Indrė vaišino draugus, rengė vyno degustacijas ir pasakojo jo ragavimo subtilybes.
„Kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą kvapų ir skonių paletę. Netgi vyšnią vienas įsivaizduoja kaip saldžią uogą, o kitam ji gal rūgšti”, – kalbėjo Indrė.
Degustuodama vyną vilnietė dažnai atsiverčia enciklopediją. Taip jai lengviau mokytis, nors visas ragavimo procesas – ir turiningas, ir linksmas būdas leisti laisvalaikį.
Kol kas šnekučiavomės ir ragavome vyną Indrės kavinėje Vilniuje. Bet ji vis dažniau pasvajoja apie restoraną sveiko maisto kultūros krašte Italijoje. Ten net kaimas alsuoja geru skoniu.
Itališki saldėsiai „panna cotta”.
Šis desertas gaminamas labai paprastai.
Grietinėlę pakaitinkite su įvairiais priedais – vanile, vaisiniais putėsiais, citrusinių vaisių žievelėmis.
Viską sumaišykite su ištirpusia želatina ir supilstykite į formas. Sušaldykite.
Tada apverskite, išimkite iš formų ir patiekite su trintų uogų, karamelės ar šokolado padažu.