Monako kunigaikštis Albertas II ir jo žmona, kunigaikštienė
Charlene, priėmė 800 garbingų svečių per pokylį, kuris
turėjo pabrėžti didelį princo dėmesį aplinkos apsaugai. Kaip
nurodoma, pokylio „virtuvė buvo nuoširdi ir tinkama, išreiškianti
pagarbą turtingam ir dosniam kraštui.“
Beveik visa mažytės Monako Kunigaikštystės teritorija yra
užstatyta praeito amžiaus 8-o dešimtmečio betoniniais
gyvenamaisiais namai, akį rėžiančiais kazino namais ir prabangiais
viešbučiais, tačiau gamindamas patiekalus vestuvių pokyliui
A.Ducasse'as naudojo produktus, atvežtus iš nedidelių vietinių
sodų, taip pat aplinkiniuose vandenyse sužvejotas jūros gėrybes.
Pirmiausiai buvo vaišinama Monake mėgstamu patiekalu
„barbagiuan“, kuris tradiciškais valgomas pirštais. Šis valgis iš
troškintų daržovių, kiaušinių, avių pieno ir sūrio patiekiamas
šiltas medžiaginėje dėžutėje su tešloje keptais maltinukais.
Vėliau svečiai ragavo patiekalo iš marinuotų auksinių
kefalių, patiektų ovalinėse lėkštėse su pomidorais, alyvuogėmis
ir šviežiomis daržovėmis.
Angliavandenių šaltiniu tapo kviečių pirmtakų - speltų,
kurios iki šiol auginamos prie Monako kunigaikštystės plytinčiose
Provanso aukštumose - kruopos, išvirtos su morkomis, svogūnais,
salierais ir grybais.
Vietinės žuvys buvo patiektos užlietos šafranu nuspalvintu
švelniu sultiniu su šviežiomis bulvytėmis, taip pat pagardintos
„saulės šviesos kupinais prieskoniais“, surinktais tose pačiose
kalvose.
Vietiniame Rokaželio rajone auginamų karvių pienas buvo
panaudotas gaminant grietinėlės ledus, kurie buvo patiekti su
žemuogių drebučiais ir laukiniais raudonais vaisiais.
Vestuvių tortas buvo su raudonaisiais serbentais ir vanile, o
daugelis pokylyje ragautų vynų buvo pagaminti Charlene gimtojoje
Pietų Afrikos Respublikoje.