„Mano kolekcijos varikliu tapo laikas. Iš daugybės mąstytojų labiausiai mano pradinę mintį pagrindė Marcelio Prousto svarstymai apie laiką“, - pasakojo K.Sviderskaitė. Jos pirminė kolekcijos idėja sukosi apie gyvenimą dabartyje, kuriame visi pasijunta esą jos įkaitai, nes neturi galimybės keliauti laiku ir kažką keisti, taisyti ar pasukti gyvenimą kita linkme. Dizainerė konstruodama kolekciją bandė pažinti „kelionę“ laiku, tad drabužis jos rankose tapo pakeitimo-transformacijos galimybe.
Trikotažo audinys šioje kolekcijoje virto galimybės keisti simboliu. Dizainerė tokį audinį pasirinko dėl jo universalumo. „Trikotažą mezgant visada galima nuardyti, pataisyti, pakeisti ar, galų gale, visai išardyti“, - apie audinio privalumus pasakojo kūrėja. Nenuostabu, kad kolekcijoje atsirado ir kintančios formos, kelios to paties modelio ar jo detalių nešiojimo variacijos, besikeičianti drabužio nešiojimo paskirtis – visa tai funkcionalumui išgauti.
Kolekcijos modeliai buvo papildyti ir neišbaigtumo momentais, o kaip priešprieša tam, panaudotas tvarkingas gaminio kraštų apdirbimas kantavimo juostele.
Šioje kolekcijoje dėmesį verta atkreipti į originalų mezgimą, neutralių spalvų tonus, natūralius pluoštus. Minkštumo, jaukumo ir patogumo įspūdis čia triumfuoja, o pati autorė tai apibūdina kaip lietuviškai japonišką estetiką.
Kaip ir daugumoje jaunųjų dizainerių kolekcijų, K.Sviderskaitės rūbuose pirmiausia reikėtų įžvelgti meną, mat to labiausiai ir mokoma akademijoje. Pasak jos, komercinė sėkmė priklauso nuo pasiekto rezultato ir aplinkybių, tam tikros aplinkos požiūrio. „Manau, kad kolekcijos gimimo pradžios taškas negali būti komercija: turi siekti sukurti tai, kas atitiktų asmeninę viziją, o tada savo išskirtinumu patraukti klientą“, - mintimis dalinosi kūrėja.
Neapsiriboti siaurame kūrybos rate besistengianti K. Sviderskaitė visgi pirmenybę teikia trikotažinių rūbų kūrimui.