Apsigyvenus Belgijoje, žaliame Valonijos regiono priemiestyje, teko išmokti taupyti čia itin brangų vandenį, pirkti tik belgišką mėsą bei vietoje augintas daržoves, popieriaus ir medienos atliekas net vasarą deginti židinyje, o maisto likučius atiduoti kaimynų vištoms ir šunims. Plastiką ir skardines reikia krauti į didžiulį mėlynų maišų kalną rūsyje, o stiklo butelius dėti į automobilio bagažinę ir, kas kartą apsilankius parduotuvėje, ten juos priduoti. Galiausiai lieka visai nedidelis šiukšlių kiekis, kurį, kas savaitę kruopščiai pasvėrę ir įkainoję, surenka šiukšliavežiai.
Tačiau kraustantis iš vieno namo į kitą iškilo klausimas, kurgi dėti gausybę nebenaudojamų šeimos indų, apynaujų, tačiau nebereikalingų batų ir nemažai kitokių per daugybę metų susikaupusių daiktų.
Taigi vieną ankstų rytą prisikrovę pilną mašiną įvairiausių rakandų patraukėme į netoliese esančio Dinanto miestelio sendaikčių turgų. Leidimas prekiauti kainavo 12 eurų. Parinkta vieta puiki. Šalia – gražus parkas, upė ir asfaltuotas kelias. Tik tualeto niekur nesimatė. Nuo aštuonių ryto iki pirmos po pietų tą apsiniaukusią dieną uždirbome apie 50 eurų.
Kitą savaitę surinkau pabodusias interjero puošmenas ir papuošalus, kuriuos mėgsta pagyvenusios damos, bei seniai nebedėvimus garsių dizainerių vardais padabintus drabužius. Buvau girdėjusi, kad dėl tokių kone susimuša netoliese esančio pabėgėlių centro gyventojai.
Tądien pasisekė: pardavėme seną kinišką vazą už 25 eurus, motociklininko striukę už 22 eurus, auskarus, knygą, šortus, kaljaną, keletą sodo dekoracijų, pintą krepšį. Užsidirbome apie 60 eurų. Tačiau ir išleidome patys – negalėjau nenusipirkusi baltų odinių vasarinių aulinukų už 7 eurus ir dviejų autorinių rankinių po 2 eurus.
Vėlesni apsilankymai Dinanto sendaikčių turgelyje parodė, kad belgai noriai perka senas vinilines plokšteles, atvirukus, kokybiškus indus bei stiklines, paveikslus, namų ir sodo dekoravimo elementus, drabužius ir žaislus vaikams.
Aš pati neapsiribojau tik rankinėmis, kurių dabar turiu nemažą kolekciją. Prisipirkau kremų bei kvepalų mėginukų po 20 euro centų, lėkščių ir stalo įrankių, marokietiškų bei itališkų staltiesių ir originalių papuošalų po 1 eurą.
Kai apsilankėme dideliame Jambės miestelio sendaikčių turguje, kuris veikia kiekvieną sekmadienį, supratome, kad čia susirenka visas miestas. Bilietas norintiems ką nors parduoti kainuoja vos 5 eurus, tačiau tai – ir puiki vieta tiesiog pabendrauti.
Pardavėjai šiame turguje smagiai šnekučiuojasi su pirkėjais, o šie nesunkiai nusideri. Kai kas čia ateina vedinas net keliais šunimis. Be to, toks turgus – didelė atrakcija vaikams.
Didelė meno ir sendaikčių turgaus šventė kiekvieno birželio pradžioje vyksta netoliese esančiame Krupeto kaimelyje. Čia visos gatvės ir visi kiemai tampa ištisa didele šurmulinga prekyviete.
Skamba muzika, gausu atrakcijų, vyksta įvairios rungtynės, kuriose vaikai gali laimėti minkštų žaislų. Kepami sumuštiniai ir pardavinėjamas nebrangus alus. Kai kurių namų kiemeliuose susirenka visi kaimynai ir surengia bendrą išpardavimą su šampanu ir ant grotelių keptais kepsniais.
Dabar kaskart su vyru apsilankę viename ar kitame regiono turgelyje dažnai sutinkame tuos pačius žmones – tiek pirkėjus, tiek pardavėjus. O tai, kad belgės ne tik išskalbia ir išlygina parduodamus drabužius, bet numezga arba pasiūna drabužėlius parduodamoms lėlėms, manęs jau nestebina.
Čia gyvenantys žmonės vertina rankų darbą, originalumą ir kokybę, laiko ir prieraišumo išbandymus, ekologiją, natūralumą, tradiciją, savo buities kultūrą. Ir užuot pirkę naują, pigią kinų produkciją ar kitokį „negyvą“ moderną, jie mielai renkasi sendaikčius.