Beata Nicholson, prieš devynerius metus pradėjusi gyventi tai Lietuvoje, tai D.Britanijoje, į Lietuvos parduotuvių lentynas žiūri profesionaliai – kaip kvalifikuota kulinarė, dviejų knygų apie maistą autorė, o dabar – dar ir televizijos laidų apie maistą vedėja.
Kai pasirodė pirmoji knyga apie Beatos virtuvę, aš atkreipiau dėmesį į nuotraukas joje, kur autorė rimtai tyrinėja produktus parduotuvių lentynose.
Ji mėgsta po maisto parduotuves vaikščioti taip, kaip aistringi skaitytojai vaikšto po bibliotekas ir knygynus – jie mėgsta viską apžiūrinėti, skaityti, kilnoti, liesti. Beatos klausiu, kiek laiko ji galėtų praleisti didelėje maisto parduotuvėje vien dairydamasi ir smalsaudama, jei niekas neskubintų, nespaustų laikas, netampytų už drabužių nekantrūs vaikai. „Gal dvi valandas ar daugiau“, – atsako ji.
Kalbamės apie tai, kaip pasikeitė maisto pasirinkimas Lietuvos parduotuvėse. „Prieš penkerius metus neįmanoma buvo gauti kalendrų. Dabar – kiek nori, kur nori. Špinatai buvo parduodami tik šaldyti. Dabar – prašom, švieži, puikūs. Dabar Lietuvoje pirkėjas gali rinktis iš trijų spalvų baziliko“, – džiaugiasi Beata.
Iš tiesų. Prieš pokalbį su Beata buvau vienoje iš ekologinių turgaviečių Vilniuje. Žoles išdėliojusi ūkininkė iš jų buvo sukūrusi tokį margą kilimą, tokį žalią įvairių atspalvių, blizgesių ir tekstūrų meno kūrinį, kad pagalvojau nematęs tokio rūpesčio ir pasididžiavimo savo prekėmis niekur – nei Italijoje, nei Prancūzijoje, nei juo labiau Anglijoje ar Amerikoje.
„Lietuvoje pirkėjas be galo lepinamas“, – sako B.Nicholson. Ji kalba apie tai, kad Vakaruose naujos prekės, nauji skoniai, naujos kvapų kombinacijos siūlomi rinkai pamažu, tvarkingai ir ne taip jau dažnai. Ten nauji skoniai pasirodo planuota ir iš anksto apgalvota tvarka, su brangiomis rinkodaros kampanijomis, procesas trunka mėnesiais. Lietuvoje tuo metu – nutrūktgalviška konkurencija, kas greičiau ir netikėčiau nustebins pirkėją ir pagaus jo dėmesį nors akimirksniui.
„Maisto prekių parduotuvės vis noriau siūlo smulkesnių gamintojų ar mažiau žinomų importuotojų prekes. Ten, kur anksčiau vienoje prekių kategorijoje buvo 10 įvairių rūšių, dabar matau gal 40. Didelėse parduotuvėse atsiranda ištisi ekologinių prekių, ūkininkų produkcijos skyriai“, – pastebi Beata.
Dideli prekybos tinklai neketina be kovos atiduoti ištisų prekių grupių ir labiausiai pasiturinčių pirkėjų piniginių. Tas, kas renkasi ūkininkų produkciją, ekologinius gaminius, dažniausiai yra viršutiniame pirkėjų sluoksnyje pagal krepšelio kainą: jis išleis daugiau pinigų ir kitoms prekėms.
Pastebiu, kad anksčiau stambios maisto prekių parduotuvės turėjo labai vienpusišką reputaciją – kuo daugiau prekių, sukrautų kuo aukštesnėmis stirtomis, kuo mažesne kaina, ir velniop kokybę. Už ją niekas nemokės pinigų.
„Dabar prekybos tinklai atskiras savo parduotuves ir jų asortimentą pritaiko pagal aplink gyvenančių pirkėjų profilį. Dvi to paties pavadinimo parduotuvės dviejose skirtingose miesto vietose, priklausomai nuo to, kokie pirkėjai ten lankosi, gali skirtis kaip dangus ir žemė savo asortimentu“, – sako Beata.
Turiu sutikti. Anądien mažoje Senamiesčio parduotuvėje, priklausančioje vienam didelių tinklų, ant lentynos radau retų itališkų makaronų „orecchiette“, populiarių pietų Italijos Apulijos regione ir primenančių mažas ausytes arba lazdynų riešutų kevalėlius. Kaina už kilogramą – gal keturis kartus didesnė, nei masiškai parduodamų makaronų, bet jie yra – reiškia, kažkas juos perka. Ir jie randa vietą lentynoje, nepaisant to, kad parduotuvė tikrai nedidelė.
„Kartais matau lentynose tokių dalykų, kad tikrai stebiuosi: ar tikrai esama daug pirkėjų, kurie išmano, ką su tais produktais daryti? Daugelio jų net lietuviški pavadinimai mažai kam žinomi arba neseniai sugalvoti: pitaja (dar kitaip vadinamas „drakono vaisiumi“) arba pasiflora. Kas, kas? „Na, žinai, tie, kurie angliškai vadinami „passion fruit“, – paaiškina Beata. Aš pagalvoju, kad ir man kai kurie pavadinimai aiškesni ir patogesni užsienietiškai: man lengviau ištarti „ruccola“, nei „gražgarstė“ – nuo lietuviško pavadinimo gali nusilaužti liežuvį.
„Dar mane stebina ant lentynų įvairus rytų virtuvės maistas, specifiniai padažai ir prieskoniai – nuostabu, kad jiems visiems Lietuvoje jau yra pirkėjų“, – stebisi Beata. Lietuvos susižavėjimas rytų maistu yra pribloškiantis: ir restoranų gausa, ir sušių gamyba, tapusi nacionaliniu hobiu. „Atrodo, kas antra šeima jau pati gamina sušius. Žinoma, dažnai neturėdami pasirinkimo jie gaminami su keistomis sudėtinėmis dalimis, pavyzdžiui, konservuotu tunu, bet tai juk vis tiek nauji horizontai“, – sako Beata.
Kodėl sušiai taip išpopuliarėjo Lietuvoje, net jei dažnai jie labai lietuviški? „Ryžiai, kaip ir bulvės, yra paguodos ir jaukumo maistas. Maistas, nuo kurio pasijuntama geriau, ateina malonus sotumo jausmas. Angliškai tai vadinama „comfort food“, – paaiškina Beata. Žmogų bet kuriuo atveju traukia prie angliavandenių, sako ji.
O dar žmogų traukia prie tradicinių, vaikystėje pamėgtų patiekalų. „Lietuvos vartotojas kartu ir labai konservatyvus, ir labai imlus naujovėms. Žmonės bando naujus skonius, bet apsisukę nori kažko tokio, kas primintų maistą, skanautą vaikystėje“, – sako Beata.
Parduotuvių lentynose – dažnai siūlomos prekės, ir forma, ir skoniu, ir įpakavimu imituojančios tas, kurios buvo sovietų Lietuvoje prieš tris, keturis dešimtmečius. Tik duonos ragelių, tiksliai atitinkančių tuos, kuriuos vaikystėje pirkdavau už 7 kapeikas, aš kol kas dar neradau (gal blogai ieškojau) – jų galiukai būdavo traškūs, net aštriais kampais lūžtantys ir badantys lūpas, pluta – kartu ir elastinga, ir traški, o vidus – minkštas ir purus. Tai buvo labai tolima nuo originalo prancūziško kruasano, pusmėnulio formos bandelės, imitacija. Tokia tolima, kad turėjo net savo tapatybę. Aš jų pasiilgstu.
O yra tokių dalykų, kurie visiškai pelnytai nugrimzdo į nebūtį. Prieš kelerius metus lankydamasis Rusijoje vėl paragavau džiovintų vaisių kompoto, kurio nebuvau gėręs daug metų. Paragavau – ir pagalvojau – ačiū Dievui, kad negėriau.
Saldus vanduo su išpliurusiomis vaisių užuominomis ant dugno. Amžiną atilsį, ir tegu daugiau neprisikelia. Klausiu Beatos, ar ji prisimena kokį nors vaikystės maistą, kurio nebėra ir nebegaila? Vargu, sako Beata. „Gal tik tas džiovintų vaisių kompotas. Gal kisielius, jei prastai išvirtas. O šiaip aš vaikystės maistą beveik visada myliu.“
Net ir manų košę? „Net ir manų košę. Ir vaikams išverdu, ir pati valgau.“ Štai taip, net ir manų košę. Nors neišmoningos virtuvės, nesutaurintos vaikystės prisiminimais, Lietuvoje – vis dar per akis, sutinka Beata.
Aptarėme maistą Nidoje, kur – nepaisant kelių tikrai rafinuotų, profesionaliai dirbančių restoranų – vis dar yra šaldyto bulvių plokštainio ir gruzdintų bulvyčių bei visokių vištienos suktinukų su slyvomis teritorija.
„Vienas restoranas su nuobodžiausiu maistu Nidoje, žinai apie kurį kalbu, pavadinimų neminėkim, visą laiką pilnas žmonių, visi valgo, visi patenkinti, – sako Beata, pripažindama, kad jei tie masiniai valgytojai norėtų kažko kito, kažko naujesnio, įdomesnio, sveikesnio – to maisto kaipmat atsirastų. – Restoranai stengtųsi, jie staigiai prisitaikytų prie naujų skonių. Jie tikrai labai bando įtikti klientui.“
Bet jei pirkėjui tinka ir mikrobangų krosnelėje pašildytas bulvių plokštainis – tai plokštainis ir bus.
Pokalbio pradžioje pritarei, kad Lietuvos parduotuvėse visko esama, sakau Beatai. Bet ar tikrai – visko. O jūrinių žuvų? Man rodos, jų pasirinkimas labai mažas, palyginti, sakykim, su Anglija.
„Tikrai, su jūrų žuvimis padėtis nekokia. Šviežios jos negali būti laikomos ilgai, ir jų kaina labai didelė, dažnai Lietuvos pirkėjui neįkandama. Net ir gėlavandenės žuvys, pavyzdžiui, karšiai, kurie, rodos, turėtų būti sužvejoti Kuršių mariose, dažnai yra šaldyti atvežami iš Kinijos ir Juodkrantėje tik išrūkomi.
O Anglija – sala, jūrų valstybė, su didelėmis žuvies valgymo tradicijomis, tad pakrantėse vis dar tebegyvuojančia žvejyba, kuri tebėra aktyvus verslas. Be to, pakrančių restoranuose žmonės mėgsta užsisakyti jūrų gėrybių, jos – tradicinės virtuvės dalis“, – sako Beata.
Iš tiesų, jei Anglijoje menkės filė gabalėlis gali kainuoti apie 10 svarų sterlingų, kiek žmonių Lietuvoje sumokės 40 litų už žuvies gabalėlį, iš kurio padarysi gal dvi porcijas patiekalo? Beata sako, kad ji pati Lietuvos restoranuose žuvies patiekalus renkasi retai – dėl istorinių priežasčių Lietuvoje žuvis netapo gerbiama stalo dalimi, prestižiniu patiekalu. „Nors labai daug kas mėgsta žvejoti ir tas žuvis paskui noriai gamina ir valgo“, – pastebi Beata.
Kai taip daug laiko praleidi Lietuvoje ir dairaisi po jos parduotuves, ar dar gali kas nors nustebinti? Koks buvo tavo paskutinis atradimas čia, Lietuvoje, klausiu Beatos. „Švieži artišokai. Ir dar tamarindo vaisiai, kuriuos visai neseniai čia pastebėjau.“