Vyno žinovas ir vienas iš „Vyno klubo“ įkūrėjų, leidinio „Vyno žurnalas“ sudarytojas Arūnas Starkus džiaugėsi, kad lietuviai apskritai suvokė, jog renkantis alkoholinius gėrimus galima į kažką kreipti dėmesį.
A.Starkus pastebėjo, kad pažinimo lygmuo nuo tokių pagrindinių dalykų, kaip baltasis, raudonasis, sausasis ar saldusis vynas, jau peržengė į šalių pažinimo lygmenį – žmonės žino ir šalį, kurios vynus mėgsta. „Domimasi ir vynuogių rūšimis – tai būdinga visam pasauliui. Tokių žinių vyno mėgėjui pakanka, jis gali saugiai pirkti norimą produktą – nebelieka loterijos, po kurios gali nusivilti“, – tikino vyno žinovas.
A.Starkus sakė, kad prieš aštuonerius metus lietuviai žinojo vieną gamintoją, dabar žmonės labiau išprusę. „Ne visi, bet ne maža dalis. Per dešimt metų pagerėjo perkamo vyno kokybė – išaugo brangių, kokybiškų vynų pardavimas. Ypač nustebino itin brangių ir retų vynų pirkėjai – iš keliasdešimties butelių per metus jų skaičius išaugo iki tūkstančio“, – geromis tendencijomis džiaugėsi „Vyno klubo“ įkūrėjas.
Nepaisant šių gerų dalykų, takoskyra tarp vakariečių ir lietuvių vyno gėrimo kultūroje vis tiek išlieka. A.Starkus teigė, kad atsiliekame suvokdami, koks gi tas vyno skonis yra, nes Vakaruose mokslas apie vynus turi senesnes tradicijas. „Lietuvoje apie vynus rašoma tik 10–12 metų, Vakaruose – jau daugiau nei 30 metų. Tikiu, kad neprireiks 15 metų, jog pasivytume labiau pažengusius. Užaugusi nauja karta čia ir užsienyje žinos vienodai“, – tvirtino A.Starkus.
Pasak A.Starkaus, lietuvius galima suskirstyti į dvi kategorijas: mėgstančius specifinius ir rūgščius arba gaivius ir kiek saldesnius vynus. Maždaug vienas procentas vyno mėgėjų vertina sausesnį, specifinį vyną, kurį nėra lengva vartoti, o ir jo kaina gerokai didesnė. Šios rūšies vynus vertina daug keliaujantys žmonės, kurie susipažįsta su vyno kultūra svečiose šalyse. Nors tokių žmonių dar nėra daug, tačiau jų sparčiai daugėja.
„Kitai kategorijai asmenų patinka sodrūs, gaivesnio skonio, turintys daugiau laipsnių negu įprastai, skanūs vynai – nemalonių skonių burnoje žmonės nenori“, – šypsojosi pašnekovas.
Tokia pati situacija yra visose naujose rinkose, išskyrus Italiją, Prancūziją ir Ispaniją – tradicines vyno šalis, kuriose vynas gaminamas kaip maisto priedas. Saldesni vynai su maistu taip gerai nedera, kaip sausi. „Lietuvoje tas vienas procentas vyno mėgėjų juda į tą gyvenimą, kurį gyvena vyną gaminančios šalys. Kitai rinkai – skandinavams, rusams, amerikiečiams ar japonams – patinka lengvai suprantami, stipresni, vos saldesnio skonio vynai“, – sakė A.Starkus.
Per kelerius metus gausiai užderėjusios vyninės Lietuvoje prisideda prie vynų kultūros plėtojimo įvaizdžio formavimo prasme. Tačiau vynų žinovo A.Starkaus manymu, jos daug neinvestuoja į klientų švietimą – nebent su viena kita išimtimi. „Vyninės atitinka vartotojų poreikius – jeigu klientai geria tokį vyną, kam keisti jų įpročius. Daliai žmonių jose nuobodu, nes asortimentas nėra didelis, kainų įvairovė taip pat“, – tikino vienas iš „Vyno klubo“ įkūrėjų.
UAB „Švyturys – Utenos alus“ alaus kultūros vystymo vadovė Ieva Čepononė portalui lrytas.lt sakė, kad ir alaus vartotojų skonis išlavėjęs. Pasak jos, Lietuvoje prieš dešimt metų buvo tik šviesaus ir tamsaus lagero kategorijos alaus, kitų rūšių mūsų rinkoje nebuvo. „Šiandien visiškai kita situacija. Atsirado pilsneris, elis, porteris, kvietinis alus. Tai anksčiau lietuvio skoniui nebuvo priimtina“, – tvirtino I.Čepononė.
„Prieš septynerius metus Lietuvos rinkai pristatėme kvietinį – baltą alų. Tada mums prireikė net dvejų metų, kad vartotojas priprastų prie naujo skonio. Dabar užtenka pusės metų, kad žmonės susidomėtų nauja alaus rūšimi ir patikėtų siūlomu produktu“, – sakė alaus kultūros puoselėtoja.
Lietuviai keliaudami daug pamato, paragauja įvairių skonių gėrimų, paskui jų ilgisi gimtojoje šalyje – galbūt todėl žmonėms nebe taip sunku įsiūlyti kažką naujo? I.Čepononės manymu, į Lietuvą grįžta ir alaus barų kultūra, nes nemaža dalis tautiečių gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur tokios vietos labai populiarios. „Pastebime, kad renkantis alų vis rečiau žiūrima į kainą, svarbiau kokybė“, – pasakojo pašnekovė.
UAB „Švyturys – Utenos alus“ alaus kultūros vystymo vadovė nuogąstavo, kad, palyginti su Airija, Belgija, Vokietija ar Čekija, Lietuvos prekybos centrų lentynose skurdu – suskaičiuojama vos apie penkiasdešimt alaus rūšių. Tačiau ir tai yra didelė pažanga, palyginti su tuo, kas buvo parduodama anksčiau. „Prieš dešimt metų tebuvo penkios skirtingų gamintojų rūšys“, – sakė ji.
I.Čepononė pastebėjo, kad vartotojai mieliau renkasi nacionalinį produktą – pradėtas vertinti pagal tikras tradicijas pagamintas alus. Populiarėja keliais laipsniais lengvesnis, nors anksčiau vartotojai mėgdavo tamsų ir stiprų alų.
„Gerdami alų lietuviai nori jaustis elegantiškai, todėl atsirado taurių poreikis. Moteriai nėra malonu gerti iš bokalo, todėl kuriamos skirtingo dizaino taurės. Jos priimtinos ir vyrams. Didžiuosiuose miestuose alkoholis vartojamas kultūringiau, žmonės vartojamu produktu tiesiog mėgaujasi“, – tikino I.Čepononė.