Seklyčia įsikūrė senoviniame, maždaug prie 200 metų pastatytame rąstiniame name. Manoma, kad jame kadaise gyveno pirkliai, prekiavę druska. Prikeldamas rąstinuką naujam gyvenimui, dabartinis jo savininkas, aludaris Vidmantas Perevičius stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentiškų detalių. Todėl viduje išliko nedegtų molio plytų siena, palubėje sūpuojasi kelios poros senutėlių vaikiškų batelių, prieškarinis lempos gaubtas, rasti tvarkant šį namą.
Greta dirbtuves turintis jo bičiulis, keramikas Algirdas Jonušis ypač džiaugėsi išlikusiais durų apkaustais. Mitologija besidomintis menininkas atkreipė dėmesį, kad kalvio nukaltuose apkaustuose ypač ryškiai matomas senovės lietuvių garbintos deivės paukštės siluetas.
Birutės gatvės puoselėtojai tikisi, kad ši paukštė atneš sėkmę ir naujam jų sumanymui. Trečios kartos aludaris V.Perevičius seklyčioje „Prie uosio“ lankytojams siūlys savo bravore išvirtą Laukinių aviečių bei Raudonųjų dobilų alų. Abiejų rūšių alus yra gavęs Lietuvos kulinarinio paveldo sertifikatą, reiškiantį, kad šio gaminio receptui – daugiau nei 100 metų. Gyvo alaus bus galima vietoje paragauti arba išsinešti supilstyto į butelius.
Prie pat Laisvės aikštės esanti Birutės gatvelė A.Jonušio, V.Perevičiaus bei dar kelių jų bendraminčių pastangomis virsta žmonių lankoma ir mėgiama vieta. Pirmiausia entuziastai išgelbėjo senovinį gatvės grindinį.
Praėjusią vasarą čia tiesdami kanalizacijos tinklus darbininkai pašalino asfaltą ir po juo rado gerai išsilaikiusį iš akmenų grįstą grindinį, vadinamąjį bruką.
Jei ne šioje gatvelėje dirbtuves turintis keramikas A.Jonušis ir aludaris V.Perevičius, grindinio akmenys greičiausiai būtų buvę išvežti, o gatvelė vėl užlieta asfaltu. Tik iš Panevėžio praeičiai neabejingų vyrų sužinoję apie surastą senovinį grindinį, sukruto paveldosaugininkai ir jo ardymą sustabdė.
Paaiškėjo, kad darbininkai atkasė prieš beveik 200 metų grįstą grindinį. Archeologų teigimu, tuometė Panevėžio valdžia 1820 metais priėmė nutarimą, kad reikia akmenimis išgrįsti turgaus aikštę ir aplinkines gatves, tarp jų – ir Birutės.
Kol buvo svarstoma, ką daryti su atkastuoju bruku, jo vos neišardė aplinkiniai gyventojai, pradėję lupti akmenis savo kiemams papuošti. Tik įsikišus policijai, grindinį pavyko apsaugoti. O netrukus miesto savivaldybei nusprendė dalį autentiško grindinio palikti nepaslėptą po asfaltu.
Šalia išsaugoto grindinio driekiasi pastatais neužstatyta dykvietė. Jos pakraštyje augantis apdžiūvęs senas uosis patraukė istorija ir mitologija besidominčio, knygos vaikams „Panevėžio mitai, legendos, tikrovė“ autoriaus A.Jonušio dėmesį. Kilo mintis išsaugoti ir šį jau pasmerktą nukirsti medį.
Pasak A.Jonušio, uosį senovės lietuviai vertino taip pat, kaip ir ąžuolą. Yra išlikusi legenda, kad labai seniai gyveno žmogus, vardu Teisus. Jis pasižymėjo gerumu ir noru visiems padėti, sutaikyti susipykusius su dievais žmones. Teisui mirus, jo palaidojimo vietoje išaugo uosis su 12 varpų ir jau patys žmonės galėjo ten su dievais teistis.
Kita legenda, anot A. Jonušio, liudija, kad kai dievai nužengdavę ant žemės, jie mėgdavo ilsėtis po plačiašakiu uosiu.
Maždaug šimto metų uosis Birutės gatvėje išskirtinis ir todėl, kad kadaise atsilaikė po žaibo smūgio. Jo kamiene liko tik ilga statmena žymė, kur į žemę nutekėjo elektros iškrova.
Po grindinio suradimo lyginant žemes dykvietėje buvo rasta apie 70 raktų. „Pusę kibiro jų pririnkom“, - pasakoja keramikas. Tarp jų – ne tik šiuolaikiniai. Vienas bronzinis raktelis greičiausiai nukaltas XIII-XIV amžiuje.
Pasak A.Jonušio, raktai senovėje žmonėms turėjo ne tik praktinę reikšmę. Iki šiol randama vadinamųjų simbolinių raktų. Jie buvo gaminami ne spynoms užrakinti, bet kabinami matomoje namų vietoje kaip savotiška šeimos apsauga, apsauginis amuletas.
Keramikas su bičiuliais nusprendė rastuosius dykvietėje raktus sukabinti ant Birutės gatvės uosio. Pažįstamas alpinistas į jį įkėlė dvylika varpų. Uosio garbei birželio viduryje buvo surengta šventė, kurios metu žmonės prinešė dar daugiau raktų. Dabar šį medį puošia keli tūkstančiai įvairiausio dydžio ir formų raktelių.
A.Jonušis tikisi, kad šis uosis taps vieta, kur žmonės ateis paguodos ar teisybės ieškoti. Prikalti ant Teisybės medžio raktą prašant laimingo šeimos gyvenimo ėmė važiuoti jaunavedžiai.
Kol jaunikiai ant uosio tvirtina raktus, o vėliau skambina jo viršūnėje įkeltais varpais, jų išrinktosios laukia prie netoliese augančios liepos. A.Jonušio teigimu, uosis – vyrų medis, todėl jie raktus turi kabinti, o moterys laimės šeimai gali prašyti prisiglausdamos prie moterų medžio – liepos.
Nestokojantys idėjų bičiuliai netrukus jaunamartėms pasiūlys prisiliesti prie falo formos akmens, įkurdinto prie seklyčios. Senovėje buvo tikima, kad tokie vaisingumą simbolizuojantys akmenys lemia gausią šeimą.