Restorane - vieta ne tik pavalgyti

Atėjote į restoraną tik pavalgyti? Kaip nuobodu! Berlyne ir kituose Europos miestuose vis daugėja entuziastų, siūlančių ne tik pasimėgauti maistu, bet ir pasisemti nekasdienių įspūdžių.

Kaip atrodė pirmykščių žmonių valgiaraštis? Daug laukinių žvėrių mėsos ir žuvies.

Be to, kiaušiniai, daržovės, vaisiai, laukinės žolės, riešutai ir sėklos.

Jokios duonos, makaronų, ryžių ar cukraus, o tuo labiau sūrių ir kitokių pieno produktų.

Pirmykščiai žmonės buvo medžiotojai ir gyveno iš to, ką duodavo gamta.

Įžengus į šiuolaikišką restoraną „Sauvage” Berlyne neatrodo, kad jis bandytų grąžinti savo svečius į pirmykštę erą – stalai su žvakidėmis ir moderni tapyba ant galinės sienos neišsiskiria iš kitų madingų Vokietijos sostinės restoranų.

Svečiai, ramiai gurkšnojantys vyną, irgi nepanašūs į urvinius žmones.

Tačiau iškaba prie durų skelbia, kad šis restoranas siūlo tikrą maisto revoliuciją – paleolitinę virtuvę. Jo valgiaraštis pateisina restorano pavadinimą: „Sauvage” prancūziškai reiškia „laukinis”.

Vienas restorano savininkų Borisas Leite-Poco greitai išvardija svarbiausius paleolitinės virtuvės privalumus: maistas teikia daugiau energijos kasdien, nuo jo organizmas natūraliai atsinaujina, be vargo degindamas riebalus ir kartu stiprindamas raumenis.

Švaresnė oda, minkštesni plaukai ir stipresni dantys. Natūralus imunitetas – jokio peršalimo ar gripo!

Ir pagaliau – didesnis seksualinis pasitenkinimas, jausmų pusiausvyra ir geresnė bendra savijauta.

„Paleolitinė dieta prasidėjo JAV, kur žmonės pavargo nuo greitojo maisto, nuodijančio ištisas kartas. Dabar matau, kad ji nėra madinga užgaida, o tampa pasauliniu fenomenu”, – tvirtino Borisas Vokietijos žiniasklaidai.

Iš Belgijos kilęs 27 metų Borisas ir jo gyvenimo partneris 23 metų brazilas Rodrigo nesimokė virtuvės meno, tačiau prie puodų dirba su užsidegimu.

Pusę metų investavę į buvusio masažo salono remontą, jie netrukus atidarė pirmąjį paleolitinės virtuvės restoraną Europoje. Ir jau neatsigina svečių.

Jie gali užsisakyti salotų su alyvuogėmis, kaparėliais ar riešutais, sezamo krekerių su riešutų sviestu, troškintos jautienos raudonojo vyno padaže, moliūgų pyrago ir kitokių skanėstų.

Užsakymo su vyno taure rankoje tenka laukti ilgiau negu kituose restoranuose, mat „Sauvage” gamina vietoje ir stengiasi nenaudoti mikrobangų krosnelės.

„Vynas – viena iš nedaugelio išimčių mūsų valgiaraštyje: juk restoranas turi išsilaikyti, tad stengiamės surasti šalininkų ir tarp tų, kurie nesimaitina pagal paleolitinės virtuvės dėsnius”, – pripažįsta B.Leite-Poco.

Ar ne per drąsu dviem entuziastams stačia galva nerti į maitinimo verslą, kur netrūksta konkurentų, o valgytojų ne visiems užtenka?

Ar ne paprasčiau paeksperimentuoti virtuvėje ir pakviesti valgytojus pas save per „Facebook”, taip išvengiant didesnių investicijų?

Regis, nemažai virtuvės entuziastų mąsto būtent taip. Nelegalių restoranų mada, prieš daugelį metų atsiradusi JAV ir gana greitai persikėlusi į Ispaniją ir Prancūziją, prieš porą metų pasiekė Berlyną.

Užsimanei aplankyti „Shy Chef” (išvertus iš anglų k. – drovusis virėjas)? Užsiregistruok ir elektroniniu paštu gausi restorano adresą likus maždaug 24 valandoms iki vakarienės.

„Pssssssssst, niekam nesakyk”, – prigrasina drovusis virėjas.

Kelio aprašymas – kaip orientacininkų varžybose: paskambinti prie durų ties pavarde, nurodyta elektroniniame laiške, įeiti į kiemą, po to į kairę, laiptais į ketvirtą aukštą.

Jeigu kas nors klaus, pas ką atėjote, esate Susanne draugai. Kaip pogrindininkai konspiraciniame bute!

Aišku, kad įslaptintas restoranas sužadina smalsumą.

Bet tai – ne tik rinkodaros instrumentas. Daugelis pogrindinių restoranų dirba be jokių licencijų: kam ta biurokratija? Be to, taip įdomiau.

„Drovusis virėjas” iš tiesų yra 39 metų žurnalistas iš Airijos, rašantis JAV žurnalams apie Vokietijos sostinę. Sakykim, kad jo vardas Peteris.

Jo pogrindiniame restorane tądien buvo 13 svečių: keturi norvegai, vienas australas, porelė iš Nyderlandų, jaunas choreografas iš Niujorko ir jo geriausia draugė, taip pat radijo žurnalistė, specialiai atvažiavusi iš Kelno, ir trys berlyniečiai.

Peteris pasitiko svečius prie durų su „prosecco” kokteiliu. Jis pasakoja, kad išsinuomojo šį erdvų butą Kroicberge – bet tiktai trumpam. Kita vakarienė greičiausiai jau vyks kitur.

Norvegai – pagyvenusi pora, apsirengusi lyg eitų į prabangų restoraną, – smalsiai apžiūrinėjo butą, kuriame anksčiau greičiausiai gyveno neįprastą skonį turintis menininkas.

Ant ryškiai raudonai dažytos sienos kabanti instaliacija demonstravo, kad ir iš šiukšlių galima kurti meną.

Restoraną kiek priminė tik trys sustumti stalai.

Tačiau jie buvo apkloti skirtingomis staltiesėmis, skirtingos buvo ir lėkštės bei šakutės, skirtingų formų ir spalvų taurės.

Akivaizdu, kad Peteris improvizavo.

Amerikietė rašytoja, trims mėnesiams atsikrausčiusi į Berlyną pasisemti įspūdžių savo naujai knygai, pirmoji prisėdo prie stalo ir ėmė atidžiai studijuoti ranka rašytą valgiaraštį. Peteris padarė 13 kopijų.

„Antras užkandis – daugiaryžis, o pagrindinis patiekalas – vištiena”, – pranešė ji savo draugui choreografui.

Tas jau netrukus mikrofoną pakišusiai radijo žurnalistei pasakojo, kad apie pogrindinius Berlyno restoranus sužinojo internete. Pagautas smalsumo nusprendė apsilankyti. Ar tokių „pirataujančių” restoranų yra Niujorke? Bent jau choreografas nežino nė vieno.

Kol svečiai susipažino ir ėmė šnekučiuotis, Peteris jau atnešė „pasveikinimą iš virtuvės” – žalių salotų ir persikų su kumpiu ir mėlynuoju sūriu riešutų aliejaus padaže.

Pasiūlė ir po taurę Burgundijos vyno. Pokalbis prie stalo darėsi vis intensyvesnis.

„Normaliame restorane, jeigu nebūtų ypatingo reikalo, niekada nebandyčiau prisėsti prie nepažįstamų žmonių”, – prisipažino berlynietė Kirsten, keldama taurę už kaimynus olandus.

Mat jie, sužinoję apie slaptą restoraną iš draugų, vien dėl to savaitgaliui atlėkė iš Amsterdamo į Berlyną.

Tuo tarpu Peteris dirbo išsijuosęs: nurinko indus, atnešė kitą patiekalą, vėl pasiūlė tinkamo vyno. Tačiau visai neatrodė įsitempęs. Priešingai, jis ėmė tiesiog švytėti iš jauno australų diplomato išgirdęs, kad buvo nepaprastai skanu. Ir pasiūlė espreso kavos.

Per tris su pusę valandos svečiai aikčiodami suvalgė penkis patiekalus. Vakarienė „Shy Chef” kainuoja 61 eurą. Kam ši suma atrodo per didelė, gali rinktis „Pallisaden Supper Club” Frydrichshaine.

Ten amerikiečiai Andy ir Martinas prašo tik 25 eurų. Gėrimų svečiai gali atsinešti patys.

„Atvažiavome aplankyti dukters, o ji mums tepasakė, kad kviečia mus pavakarieniauti, bet nepasakė, nei kur, nei kas mūsų laukia”, – prisipažino norvegė Silje.

Dukteriai pavyko nustebinti tėvus. Vakarienė „normaliame” restorane anksčiau ar vėliau pasimiršta. Šis vakaras liks ilgam.

Tuo metu duryse pasirodo dar viena galva. Anthony – 31 metų virėjas iš Australijos – prieš du mėnesius atvažiavo į Berlyną mokytis vokiečių kalbos.

Tam reikia pinigų, tad Anthony mielai priėmė Peterio pasiūlymą prisidėti prie jo.

Atrodo, kad įsimenamų vakarienių bus ir daugiau.

Negi pogrindiniai restoranai dar niekam neužkliuvo? Atrodo, kad slaptumas ir lankstus darbo grafikas – patikimi receptai slepiantis nuo verslo tarnybų ir mokesčių inspekcijos.

Tačiau kartais būna ir taip, kad svečiai, atėję į restoraną, randa užrakintas duris.

Taip kažkada nutiko „Vitello Tonato”, viename pirmųjų Berlyno nelegalių restoranų.

O štai „Dolce o Salato” virtuvėje vieną gražią dieną išdygo du vyrai pilkais kostiumais ir mandagiai paprašė čia plušančio pono Massimo Franzini parodyti restorano licenciją.

„Jūs tikriausiai tyčiojatės?” – atsakė jis klausimu į klausimą.

Tarnautojai nepareikalavo uždaryti restorano, todėl kurį laiką M.Franzini dirbo toliau.

Kol atėjo laiškas, reikalaujantis įrengti ir tą, ir aną. Pavyzdžiui, dušą personalui, garso izoliaciją, tualetą neįgaliems svečiams, sienelę, kuri pisuarą atskirtų nuo vandens šaltinio.

Po įniršio priepuolio verslo tarnyboje M.Franzini buvo priverstas permąstyti savo verslo strategiją.

Bet esminis klausimas lieka tas pat. Kas geriau: eiti dirbti virėju į kokią nors piceriją, dirbti aštuonias valandas per dieną ir gauti nuolatinį atlyginimą ar atidaryti naują savo restoraną?

* Paleologinė virtuvė ir nelegalūs restoranai – ne vienintelis būdas nustebinti miestiečius ir miesto svečius.

* Tiek Berlyne, tiek kai kuriuose kituose Vokietijos ir Europos miestuose galima paskanauti „dangiško maisto” tiesiogine to žodžio prasme – užsisakę „Dinner in the Sky”, svečiai sėda prie stalo, kuris, pritvirtintas šešiais lynais, kranu pakeliamas į 50 metrų aukštį.

* „Dinner in the Dark” žadina ne tik skonio, bet ir kitus pojūčius – maistas patiekiamas visiškoje tamsoje.

* „Dracula Restaurant” Bukarešte žadina kanibališkus instinktus: valgiaraštyje – kraujinė dešra, o kelneriai apsirengę Drakulomis.

* „Clothing Optional Dinner” Niujorke kartą per mėnesį siūlo vakarienę nudistams. Tiesa, higienos sumetimais kelneriams ir padavėjoms nusirengti neleidžiama, o svečiai turi atsinešti patiesaliuką.