Karalienei Elizabeth II pietus ruošęs M.Blunos vertina paprastą, kaimišką maistą. Gal todėl Didžiosios Britanijos kulinarijos šou žvaigždė puikiai įvertino ir lietuviškus cepelinus.
Jų receptą, kaip ir keletą butelių lietuviškos degtinės, Martinas išsivežė į namus – Bato miestą.
Martinas apie viską kalba atvirai. Ir apie užsitęsusias linksmybes viename Vilniaus restoranų, nuotykius pirtelėje, ir apie savo seksistinį požiūrį į moteris virtuvėje, ir į lėkštes, dūžtančias iš įniršio.
Tad patikėti, kad jam nuoširdžiai patiko lietuvių pasididžiavimas – cepelinai, – ne taip jau sunku.
„Cepelinai – tikras šeimos, kaimo maistas. Toks, kurį reikia valgyti sunkiai visą dieną dirbus ūkyje”, – tvirtino M.Blunos.
Paragauti cepelinų kulinarą iš Didžiosios Britanijos paskatino jo motina. Po Antrojo pasaulinio karo su vyru iš Latvijos sostinės Rygos į Angliją emigravusios moters įtaka juntama ir M.Blunos ruošiamuose patiekaluose.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje jo įkurtuose restoranuose „Lettonia” (Latvija) netrūko sentimentų tėvų šaliai.
Sienas puošė dėdės Harijo paveikslai su Latvijos peizažais.
Ant valgiaraščio viršelio puikavosi latvių tautos ir vienybės simbolis – Mildos statula, o į patį valgiaraštį buvo įtraukta patobulinta Martino mamos burokėlių sriuba.
„Tai buvo unikalu. Tuo metu restoranuose burokėliai buvo vartojami labai retai”, – pasakojo M.Blunos.
Abu jam priklausę restoranai pelnė „Michelin” žvaigždutes. Vienas 1992-aisiais, kitas – 1994-aisiais.
Dabar Martinas restoranuose nebedirba. 14 valandų darbas virtuvėje – alinantis. Be to, jis nori daugiau laiko skirti šeimai, todėl jau kurį laiką dirba konsultantu, dalyvauja įvairiuose televizijos šou.
Kvietimų į juos ekspresyviam, sąmojingam ir žodžio kišenėje neieškančiam Martinui netrūksta ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir kituose pasaulio kraštuose.
Garsaus britų virtuvės vyriausiojo virėjo ruošiami patiekalai – tikrai ne molekulinės virtuvės pavyzdžiai. Jie – paprasti, kasdieniai. Didžiojoje Britanijoje Martinas labiausiai garsėja desertais.
Prieš metus M.Blunos išgarsėjo ir sutepęs brangiausią sumuštinį su sūriu. Iš pirmo žvilgsnio niekuo nuo kitų nesiskiriančiam sumuštiniui paruošti buvo naudojamas specialus čederio sūris, baltieji trumai ir aukso dulkės.
Sumuštinis, įvertintas 111 svarų sterlingų (beveik 450 litų), buvo įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą.
Per tuos metus neatsirado pageidaujančių, kad Martinas dar kartą suteptų brangiausią sumuštinį.
Atvirkščiai, britų virėjas išgirdo daugybę priekaištų – kaip jis drįso kurti tokį brangų sumuštinį, kai pasaulyje ekonominis sunkmetis, daug žmonių badauja.
„Tegul žmonės kalba. Man tai svarbiausia. Bet koks dėmesys yra gerai”, – šyptelėjo M.Blunos.
Martinas nėra didelis sumuštinių mėgėjas. Labiausiai jam patinka įvairūs daržovių, mėsos pyragai.
„Skanų pyragą gali valgyti iš lėkštės su peiliu ir šakute, bet lygiai taip pat ir rankomis iš popierinės servetėlės”, – kalbėjo paprastumą vertinantis M.Blunos.
Vienu geriausių Didžiosios Britanijos kulinarų vadinamas Martinas neslepia retkarčiais su vaikais užsukantis ir į greitojo maisto restoranus.
„Jei nežinai, kas yra greitasis maistas, kaip žinosi, koks maistas yra vertingas, tinkamai paruoštas? Todėl kartais net ir pica yra gerai. Pavyzdžiui, su draugais prie alaus bokalo”, – šyptelėjo M.Blunos.
Namų virtuvėje Martinas sukinėjasi retai. Jis ne iš tų, kurie gali darbuotis kasdien ir visuomet jausti gaminimo alkį.
Martinas – dažnas svečias restoranuose. Ten jis semiasi idėjų naujiems patiekalams. Įkvėpimo šaltinis – kelionės, žmonės, kulinarijos knygos.
„Nieko nėra nauja. Viskas kažkada jau buvo pagaminta. Skiriasi tik deriniai ir pateikimas.
Aišku, kai kurias taisykles reikia žinoti.
Pavyzdžiui, kad raudonojo vyno actas netinka su žuvimi, tačiau svarbiausia – laisva valia, improvizacija”, – sakė M.Blunos.
Jis mėgsta žaisti su patiekalais.
Priešingai nei dauguma garsių virėjų, Martinas apie kulinaro profesiją nesvajojo nuo pat vaikystės. Šešiolikos metų baigęs mokyklą nežinojo, ko griebtis.
Tuomet išmintingai patarė tėvas: „Kodėl nenori išmokti gaminti? Nesvarbu, kas nutiktų, visais laikais žmonės norės valgyti. Imdamasis šios veiklos visuomet turėsi darbo.”
Martinas paklausė tėvo, tačiau kurį laiką darbas virtuvėje jam buvo tik būdas užsidirbti pinigų pramogoms. Nebuvo jokios aistros, polėkio. Visa tai atsirado tik po kokių ketverių darbo metų.
Martinas jaunystėje buvo bjaurus virtuvės vyriausiasis virėjas. Kai nepasisekdavo, jis greitai užsiplieksdavo – apšaukdavo darbuotojus, duždavo lėkštės.
Tačiau niekuomet savo pykčio M.Blunos neišliedavo ant klientų. Net jei pastariesiems jo patiekalai ir nepatikdavo.
„Man reikia jų pinigų ir aš noriu, kad jie grįžtų. Tad jei klientas pageidauja, kad ką nors pakeisčiau, tai ir padarau.
Kai jis susimoka ir išeina, galiu galvoti ką tik noriu”, – šiuo požiūriu visuomet vadovaujasi M.Blunos.
Pelnyti garsų vardą jam padėjo ne tik tinkamas požiūris į darbą, bet ir jo latviškos šaknys.
„Aš visuomet buvau atviresnis kitų šalių virtuvėms, nes augau valgydamas barščius su grietine ir silkę.
Eksperimentuoju su įvairių šalių patiekalais, tai turbūt ir yra mano raktas į sėkmę”, – svarstė garsus britų virtuvės vyriausiasis virėjas.
Jo namuose per Kalėdas, Velykas kvepia tradiciniai latviški, rusiški patiekalai. Tiesa, dažniausiai juos ruošia Martino motina, kadaise dirbusi mokyklos virėja.
Martino žmona Sian – taip pat virtuvės vyriausioji virėja. Moteris yra išleidusi receptų knygą kūdikiams „Cooking for Coco”.
Martinas ir Sian susipažino ne kur kitur, o restorano virtuvėje. Bet tai toli gražu nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kurį laiką baltų milžinas negalėjo pakęsti, kad jo virtuvėje sukinėjasi moteris.
„Ji buvo pirmoji moteris, su kuria man teko dirbti. Bijojau, kad ji bus geresnė virėja nei aš – vyras. O taip juk būti negali”, – prisiminęs juokėsi M.Blunos.
Vyras prisipažįsta kurį laiką buvęs bjaurus savo būsimai žmonai. Kai ji paprašydavo pagalbos keliant sunkius daiktus, jis atsakydavo: „Jei nori būti kaip aš, gali tai padaryti ir pati.”
Tik įsitikinę, kad juodu neturi dėl ko konkuruoti, Martinas ir Sian suartėjo.
Netrukus susituokė, susilaukė trijų atžalų.
Kultūristu tapusiam Leonui dabar jau 21-eri, roko grupėje būgnus mušančiam Maxo – 19 metų, o Coco, kurios vardu pavadinta mamos knyga, – 10-metė.
Dabar Martinas su žmona virtuvėje nekonkuruoja. Ji pirmoji išbando jo ruoštus patiekalus ir yra patikimiausia kritikė. Tačiau ne pagalbininkė.
„Jei ruošiu namuose, virtuvėje būna didžiulė netvarka.
Restoranuose visa tai kas nors sutvarko. Namuose žmona atsisako tvarkyti. Viską tenka daryti pačiam.
Galbūt tai yra tikroji priežastis, kodėl namuose ruošiu retai”, – nusijuokė britas.
Maisto ruošimo paslapčių specialiuose kursuose, televizijos laidose kitus mokantis M.Blunos kol kas nėra išleidęs savo kulinarijos knygos. Nors ji jau apgalvota ir pradėta rašyti.
Joje ne tik Baltijos šalių receptai, bet ir pokalbiai su šių šalių žmonėmis.
„Galiu kasdien ruošti nuostabius patiekalus, bet juos suvalgai – ir šedevro nelikę nė kvapo.
Knyga būtų amžiams.
Bet leidėjai įsitikinę, kad Didžiojoje Britanijoje Baltijos šalys niekam neįdomios. Galbūt tokią nuomonę pakeis televizijos šou „Fiesta iš Rytų”, kuriame kaip tik šiuo metu dalyvauju”, – vylėsi M.Blunos.
Iš viešnagės Vilniuje bus sukurta viena šio televizijos šou dalių. M.Blunos ketina apsilankyti penkiolikoje buvusios Sovietų Sąjungos šalių ir ten parengti laidas ne tik apie vietinę virtuvę, bet ir kultūrą, istoriją, žmones.
„Daugelis mano, kad jūs tevalgote bulves, kopūstus, burokus ir silkę. Taip, pas jus viso to netrūksta. Bet yra ir kur kas daugiau. Visa tai ir noriu parodyti šiame šou”, – sakė M.Blunos.
Viešnagė Lietuvoje britui yra antroji. Pirmą kartą čia jis lankėsi prieš 20 metų. Tuomet po tris Nepriklausomybę atgavusias Baltijos šalis Martinas keliavo su tėvu, troškusiu pamatyti gimtąją Latviją.
„Kai Anglija laimi futbolo rungtynes, aš – tikras anglas.
Kai Anglija pralaimi ir aplinkiniai liūdi, aš šypteliu ir sakau: „Aš – latvis”, – juokavo Martinas. – Galiu didžiuotis savo šaknimis.
Kai Latvija buvo priimta į Europos Sąjungą, buvau pakviestas į priėmimą Londone pas ministrą pirmininką Tony Blairą. Man tai buvo didžiulė garbė.”
Tačiau didžiausia garbė latviškų šaknų turinčiam britui teko 2002-aisiais. Tuomet jam buvo pasiūlyta paruošti pietus į Batą atvykstančiai Didžiosios Britanijos karalienei Elizabeth II ir daugiau nei 200 svečių.
„Tai buvo didelė garbė ir, be abejo, atsakomybė.
Viskas buvo taip emocionalu, kad po to aš vos neverkiau. Iki tol karalienę buvau matęs tik ant banknotų, per televiziją ir laikraščiuose.
Kai susidūrėme akis į akį, nustebau, kad ji tokia mažutė. Kaip mano mama.
Karalienė atrodė tokia paprasta – viena iš mūsų”, – stebėjosi Baltijos milžinu vadinamas M.Blunos.
M.Blunos Didžiojoje Britanijoje dabar kuria televizijos šou „Fiesta iš Rytų” ir ketina apsilankyti penkiolikoje buvusios Sovietų Sąjungos šalių.
Baklažanų užkandis
Patiekalui reikės:
■ 4 baklažanų,
■ 4 česnako skiltelių,
■ alyvuogių aliejaus,
■ druskos,
■ pipirų,
■ žiupsnelio čiobrelių,
■ citrinos sulčių,
■ kepimo folijos,
■ kepimo popieriaus.
Paruošimas:
Supjaustykite baklažaną labai plonomis juostelėmis su odele. 2–3 minutes pakepinkite iki 140 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Kepkite tol, kol juostelės įgis gražią auksinę spalvą.
Tas baklažano dalis, kurių nepanaudosite juostelėms, supjaustykite maždaug 2 centimetrų ilgio gabalėliais. Sudėkite ant folijos su trintais česnakais, šviežiais čiobreliais. Baklažanų skilteles gerai apibarstykite druska ir pipirais, apšlakstykite alyvuogių aliejumi. Suvyniokite viską į kepimo popierių ir foliją. Kepkite maždaug 25 minutes iki 180 laipsnių temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Kai iškeps, viską sutrinkite maišytuvu ar šakute. Jei reikia, į gautą košelę pridėkite prieskonių ir išspauskite citrinos sulčių.
Iš juostelių suformuokite spiralę, o į jos tarpus įdėkite gautą košelę. Patiekalą galite papuošti apkeptomis paprikomis ir cukinijomis. Skanaus!