Buvo gūdus sovietmetis, kai garsiosios „Tulpės“ kavinės kieme darbininkai įsiręžę pjūklu pjaustė milžinišką šaldytą žuvį – didįjį eršketą.
Apstulbusiai tuomečio Valgyklų tresto technologei vyrai paaiškino: galva atiteks „Orbitai“, vidurys liks „Tulpei“, uodega keliaus į „Pasaką“. Jauna specialistė netikėjo savo akimis: „Ši žuvis – tikra?“. „Panele, nieko jūs neišmanote“, – lingavo galvą darbininkas. „Ir čia naujoji mūsų technologė?“ – šaipėsi antras.
Neilgai trukus 28 metų „neišmanioji panelė“ Regina Lakačauskienė tapo pirmąja tuomečio Restoranų ir kavinių tresto direktoriaus pavaduotoja ir ja dirbo beveik 20 metų. Ji buvo atsakinga ir už garsiausių Kauno restoranų bei kavinių valgiaraščius bei firminių patiekalų receptus.
Patiekalas kaip meno kūrinys
Tuometis Kaunas plačiai už Lietuvos ribų garsėjo restoranais ir kavinėmis: originaliais žymių architektų kurtais interjerais, vakaro programų meniniu lygiu ir, žinoma, aukšto lygio virtuve.
Tačiau didžiaisiais eršketais ir kitais delikatesais sovietmetis kulinarų nelepino. Todėl virtuvės meistrai visuotinio stygiaus laikais buvo įgudę panaudoti visą išradingumą, turimus prieskonius ir netgi pažintis, kad sukurtų europinio stalo vertus šedevrus.
Geležinė taisyklė – pagarba maistui visada reiškia pagarbą žmogui, kuris tą maistą valgys. Tad rūpestingai pagamintas patiekalas privalo ir atrodyti nepriekaištingai. Šios, beje, labai griežtos, kulinarinės mokyklos meistrų ar jų patirties tęsėjų patiekalai ir dabar primena meno kūrinius.
Patirties sėmėsi iš žinovų
Pagarbos, reiklumo maisto gamybos ir patiekimo kokybei R.Lakačauskienė mokėsi iš trijų garbių to meto autoritetų. Marija Baranauskienė pirmoji Lietuvoje išpopuliarino moliūgus ir kitas vertingas atvežtines daržoves, mokė jų paruošimo, vartojimo kultūros.
Technologijos paslapčių pašnekovę mokė garsiojo lenktynininko Stasio Brundzos motina Konstancija Brundzienė. O itin inteligentiška reiklioji Felicija Galkienė, išgarsinusi „Trijų mergelių“, „Pasimatymo“, „Kauko“, „Žalio kalno“ restoranų virtuves, suformavusi kiekvienos jų savitumą, pasidalijo unikalia profesine ir vadybine patirtimi.
Atiduodama pagarbos duoklę šioms asmenybėms, R.Lakačauskienė mėgstamas salierų ir porų salotas pavadino „Trijų damų“ salotomis.
Viešojo maitinimo srityje R.Lakačauskienė dirbo ketvirtį amžiaus: vadovavo tuomečiam „Žalio kalno“ susivienijimui, „Tartu“ kavinei.
Vėliau beveik du dešimtmečius dėstė Kauno aukštesniojoje maisto pramonės mokykloje, tapusioje Kauno kolegija.
Kaip neišniekinti salotų?
Specialistei ir dabar skauda širdį regint neteisingai pagamintą arba neteisingai patiektą maistą. Dabartinių šeimininkių pamėgtą gamybos būdą, kai daržovės tiesiog sutarkuojamos, R.Lakačauskienė prilygina salotų išniekinimui.
Kad atsiskleistų skonis, aromatas, geriausios savybės, daržoves privalu supjaustyti – ir ne bet kaip. Štai gaminant porų ir salierų salotas salierai pjaustomi šiaudeliais, porai – griežinėliais.
Didžiausias R.Lakačauskienės noras – perteikti jaunimui per beveik pusšimtį metų sukauptą patirtį. Dabar menui prilygstančio amato paslapčių ji moko Kauno kolegijos viešojo maitinimo technologijos specialybės diplomantę Rimą Sidkovienę.
„Trijų damų“ salierų ir porų salotos
Reikės po 200 g nuplautų ir nuvalytų porų ir salierų, 50 g pomidorų tyrės, šviežių, džiovintų arba šaldytų krapų, aliejaus, druskos.
Salierus supjaustyti plonais šiaudeliais (juos galima pamerkti į šiek tiek parūgštintą vandenį), o porus – griežinėliais. Keptuvėje įkaitinti aliejų ir pakepinti iš pradžių porus, paskui atskirai – salierus. Kepti, kol suminkštės: iš pradžių atvirame inde, vėliau uždengus.
Kepinant svarbu nepadauginti aliejaus. Jei jo susidarė per daug, pakepintas daržoves reikia nuvarvinti per kiaurasamtį ir šio aliejaus nebevartoti.
Iškeptus salierus ir porus sumaišyti, berti druską ir krapus, dėti pomidorų padažą, gerai išmaišyti ir valandą palaikyti vėsiai. Patiekti porceliano ar stiklinėje salotinėje, ją dėti ant užkandžių lėkštės.
Paruoštas salotas užpylę marinatu, gausime visiškai kitokio skonio ir aromato patiekalą.
Marinatui reikės 1 litro vandens, 100 gramų ropinių svogūnų, 30 gramų cukraus, pagal skonį – laurų, gelsvės lapelių, kvapiųjų pipirų, citrinų rūgšties.
Į šaltą vandenį sudėti griežinėliais supjaustytus svogūnus, prieskonius, berti cukrų ir uždengus užvirinti ant nedidelės ugnies. Suberti citrinų rūgštį ir dar pavirti 5 – 10 min. Atvėsinti ir užpilti daržovių mišinį, kad vos apsemtų.