„Ne, ne mados verpetai taip įsuko, kad pradėjau namuose duonelę kepti, – šypsosi R. Jurevičiūtė. – Pirmuosius kepalėlius minkiau iš praktiškumo, prieš šešerius metus, tuomet dar daugelis duonos kelią laikė sunkiu ir ilgu. Tiesiog aplinkybės privertė: persikėlus iš Panevėžio į užmiestį, kur šalia nėra parduotuvės, teko apsispręsti: ar prabangiai vos ne kasdien į miestą važiuoti, ar pačiai duonos išsikepti.“
Nors valgymo tradicijos pamažu keičiasi, duona vis dar yra vienas būtiniausių maisto produktų. „Kai namuose trūksta mėsos ar sūrio, nebėgi tuoj pat į parduotuvę, o jei pristingi duonos – jau tikrai „badas“, – patvirtina Rasa.
Jei dar neišbandėte savo kepėjo talento, dviejų knygelių apie duoną autorė su užsidegimu drąsina: tikrai nesudėtinga ir didelių klaidų nepadarysite – svarbu pabandyti. O jei pirmas kepalėlis ne toks gražus išeis, tai tik ištaisoma smulkmena, nuo kurios skonis nepriklauso.
Ir Rasos knygelės „Kepame duoną namuose“ iš to paties noro įžiebti meilę duonelei, pasidalyti savo patirtimi gimė. Į pirmąją autorė sudėjo gardžiausius duonos, bandelių receptus: paprastus, bet ne prastus, lietuvių skoniui tinkamus, be neregėtų, neragautų prieskonių. O rašydama antrąją knygelę tarsi išpildė savo svajonę apkeliauti pasaulį – pažino įvairius kraštus per duoną: ieškodama informacijos, kur kokia mėgstama, kodėl, ir išbandydama svetimų šalių receptus savo virtuvėje.
„Vieni patiekalai atsiranda ir išnyksta, o duona pasaulyje valgoma jau 20 tūkstančių metų, su raugu kepama 6 tūkstančius metų ir dar bus ilgai vertinama“, – įsitikinusi R.Jurevičiūtė.
Tikriausiai ne viena atsidusote: kur tiek laiko rasti... Kad visoms jo stinga, sutinka ir Rasa, bet pataria nebijoti naujų technologijų. Į šiuolaikines duonkepes tereikia suberti produktus ir gardžiuotis kvapiais kepiniais.
Ir sveikiau, ir pigiau
Nors parduotuvėje lentynos lūžta, gardžią duoną išsirinkti tikrai sunku.
„Atkreipiau dėmesį: kuo gražiau duona atrodo, tuo prastesnė jos sudėtis. Yra kepinių, kurių sudėtyje aštuoni „E“, o vieno pagerinto batono etiketėje radau surašytų net keturiolika maisto priedų, – pastebėjimais dalijasi R. Jurevičiūtė. – Žinoma, ne visų jų reikia bijoti, sveikatai nepakenks tokie priedai kaip askorbo rūgštis, guaro derva, kalcio karbonatas: jie pagerina tešlos struktūrą, konsistenciją, gaminio išvaizdą. Bet, kita vertus, kam reikia tų priedų. Namuose iš pačių paprasčiausių produktų galima išsikepti itin gardžios ir ne prasčiau atrodančios duonos, batonų. Kam dėti į tešlą citrinų (askorbo) rūgšties, jei galime tiesiog įmaišyti šaukštelį grietinės ar šlakelį pasukų, kefyro. Užuot griebęsi puriklių, kantriai duoną išrauginkime su raugu, mielėmis. O puikus natūralus dažiklis bus kaimiškas kiaušinis.“
Rasa paragina išlaikyti kasdienę duoną natūralią, „nesityčioti“ iš jos pridedant nereikalingų „pagardų“. Maisto su įvairiais priedais šiais laikais neišvengiame, nenusipirksime parduotuvėje be jų dešros, bet duonos dar galime rasti. Tik būtina skaityti etiketes.
„Už kiekvieną maisto priedą papildomai sumokame: ne vien pinigais, bet ir savo sveikata, – perspėja pašnekovė. – Kiek dabar alergiškų, astma sergančių žmonių, kiek hiperaktyvių vaikų. Manoma, viena iš šių bėdų priežasčių – maistas. Tad patys mažinkime riziką valgydami kuo natūralesnius produktus.“
Buikų šeima vienbalsiai tvirtina, kad naminė duona nepalyginamai už pirktinę skanesnė, be to, kur kas pigesnė. Praktiški sutuoktiniai apskaičiavo, kad kilogramui išsikepti pakanka 1,5–2,5 Lt (nelygu priedai), o skardelė bandelių namuose kvepės vos už porą litų.
Už stalo – svarbiausieji
Kalbėdama apie savo kulinarinį pomėgį R. Jurevičiūtė neaplenkia ir nematerialiosios jo teikiamos naudos: duonos kepimas su visa šeima labai suartina. Tai prasmingas laikas su vaikais, mokantis pažinti pasaulį, pratinantis prie buities darbelių, bendraujant ir kartu kuriant savųjų namų dvasią. Juk kepant duonelę nevalia garsiai šūkauti, triukšmauti, juolab bartis.
Šiame skubėjimo amžiuje, pasak Rasos, labai svarbus tik artimiesiems skirtas laikas, bent savaitgalį dovanota šventė.
„Dar gyvendama su tėvais visada svajojau, kad visa didelė šeima be jokios progos, be jokių svečių susėstume prie stalo, kad mes būtume patys svarbiausi. Šią savo svajonę įgyvendinau sukūrusi savo šeimą, – pasakoja dviejų vaikučių, Rasvilės ir Rasmanto, mama. – Kad palepintum brangiausius žmones, sukurtum tradiciją, nereikia visos dienos, užtenka kelių šeštadienio ar sekmadienio valandų šventiniams pusryčiams, pietums ar vakarienei. Nebūtinai su prašmatniais patiekalais – pakanka šventinių indų, gražiai padengto stalo. Svarbiausia, kad visi susirinktų, prisidėtų. Vaikai be galo laukia šių valandėlių, nekantrauja, kada galės užtiesti staltiesę, padėti žvakeles. Viliuosi, kad jiems tai bus šiltas namų prisiminimas.“
Ir per Kūčias Rasa su vyru Vilmantu, vaikais, prieš lėkdami vakarienės pas senelius, būtinai susės prie savo stalo. Gal ne su 12 patiekalų, tam jie neteikia reikšmės. Šį vakarą šeima turi dar vieną tradiciją – padėkoti. Kad sveiki, laimingi, mylintys, kad turi ką pasidėti ant stalo. Ir dar padėkos vienas kitam, padovanos gražius žodžius už suteiktas brangias akimirkas. „Išties mes, tėvai, taip retai dėkojame mažiems vaikams, dažniau barame... O juk tikrai yra už ką pasakyti ačiū: už tai, kad parodė prasiskleidusį žiedą, kad pradžiugino piešiniu, kad apskritai yra ir praskaidrina mūsų dienas“, – paskatina akimirką stabtelėti ir pamąstyti R.Jurevičiūtė.