Varėnoje gyvenančios Vytos Valeišienės (46 m.) namus prieš šventes apgula klientai. Daugiausia atvažiuoja vilniečių, nes, paragavę jos kepinių, parduotuvėse jų nebeperka. Prieš Kalėdas ir Naujuosius metus bene populiariausias V.Valeišienės kepinys – „Šimtalapis”.
Kad ir kiek šeimininkių jį keptų – išeina vis kitoks.
Ar jį nukonkuruos kepinių meistrės sukurtas „Varėnos Napoleonas” – spręs valgytojai.
„Varėnos Napoleonui” kepti V.Valeišienė naudoja kiek pigesnius produktus, tačiau torto paragavę klientai nuolat atvyksta jo vėl nusipirkti.
„Mama dažnai kepdavo įdarytas bandeles, o mano sukurtus ir iškeptus tortus gardžiuodamiesi šveitė bendraklasiai.
Nesulaukdavo, ką atsinešiu į mokyklą – sausainių, bandelių ar torto, iškepto pagal naują receptą”, – juokėsi varėniškė.
Sudėtingesnių kepinių ją išmokė teta Onutė. Vyta sako nuo vaikystės žinojusi, kad pomėgis taps jos specialybe. Moteris yra maisto ruošimo technologė.
„Sukurti naują receptą – mūsų šeimos tradicija. Nuo vaikystės turėjau nuojautą, ko į skanėstą dėti, o kas netinka.
Juokingiausia, kad kepdama saldžius kepinius neturiu kada pasigaminti tikro maisto – užkandu saldėsių dirbdama”, – pasakojo laibą figūrą išsaugojusi ir greitai besisukanti kepėja.
Konditerininkės karjerą V.Valeišienė pradėjo kepdama šakočius. Jos vyras savo rankomis buvo sumeistravęs specialią krosnį.
„Žmonės ir dabar dar painioja gaminių pavadinimus. Būna, kad užsisako „Šimtalapį”, o atvažiavę atsiimti dairosi, kur jų šakotis”, – juokėsi moteris.
V.Valeišienė sako, kad „Šimtalapiui” iškepti reikia kur kas daugiau įgūdžių.
Naujokės šį meną perpranta tiktai per pusmetį, bet ir tai sugeba ne kiekviena.
„Recepto aš neslepiu. Svarbiausia – pajusti tešlą, o ne teoriškai žinoti, ko ir kiek dėti”, – sakė dzūkė.
„Šimtalapis” – nepigus kepinys
Kepiniui reikės:
■ 2 kg aukščiausios rūšies miltų;
■ 1 kg cukraus;
■ 1,5 kg sviesto;
■ 1,2 kg plikytų ir sumaltų aguonų;
■ 200 g razinų;
■ žiupsnio mielių ir druskos.
Iš tokio kiekio produktų iškepamas maždaug 5 kg sveriantis „Šimtalapis”.
Pirmiausia užminkoma mielinė tešla ir palaikoma apie pusvalandį, kol pakils. Tada ji padalijama į tris lygius gabalus. Kiekvienas iškočiojamas, kol tampa didelis kaip virtuvinio stalo paviršius.
„Svarbiausia – tinkamai ištampyti tešlą rankomis. Ji turi būti beveik permatoma”, – aiškino meistrė.
Tada ant pirmojo lakšto pilamas tirpintas sviestas. Kai tokiu būdu vienas ant kito suklojami dar du lakštai, paskutinis apibarstomas plikytomis ir sumaltomis aguonomis bei razinomis.
„Šimtalapis” suvyniojamas ir dedamas į kepimo skardą. Per pusvalandį jis pakyla, o paskui pusantros valandos kepamas padinėje krosnyje.
Apgultis – prieš šventes
■ Prieš krizę V.Valeišienė su keliomis pagalbininkėmis per
savaitgalį iškepdavo po 100 tortų ir jų neužtekdavo visiems norintiesiems. Jos
bendrovė buvo pripažinta geriausia smulkiojo verslo įmone Varėnos rajone. Dabar
savaitgaliais klientai išperka vos po dešimt tortų. Darbuotojų liko tik
trys.
■ Daug kepinių užsakoma vasarą, kai prasideda vestuvių metas.
Prieš didžiąsias šventes taip pat būna tikra smagurių apgultis. V.Valeišienė
kepa kūčiukus, sausainius, didelius meduolinius baravykus, tortus ir populiarųjį
„Šimtalapį”.
■ Kepinių meistrė tvirtina, kad šis darbas labai sunkus: „Kad
ir kiek užsakymų užgriūtų per šventes, negali atsakyti nė vienam nuolatiniam
klientui – juk jie leidžia pragyventi tada, kai švenčių nebūna.”
■ Varėniškė kasdien keliasi penktą ryto, maišo tešlą ir pati
išvežioja po nedideles parduotuves 300 naminių bandelių. Moteris sako, kad mažų
kepyklėlių konkurentai – didieji prekybos centrai, bet vis daugiau žmonių ima
vertinti naminius kepinius.