Taip taip, mes visada investuojame į būsimus prisiminimus, kurių niekas neatims, kurie šildys melancholijai puldinėjant ar atskleis gyvenimo džiaugsmą, netikėtumus ir juoką. Gyvenimas yra gražus, tik gaila, kad dažnai tai pamirštame. Atmintį neretai sužadina išgyvenimai, pagauta akimirka, prasmės pajautimas – darbe, entuziazme, santykyje su kitais, mylinčiais gyvenimą ar tiesiog savo profesiją – jei tai galima atskirti, žmonėmis.
Tai nutiko Italijoje, Toskanoje, Juodojo gaidžio, t.y. Kjančio regione šį birželį. Marga, sąmojų nestokojanti ir dažnai progas patylėti praleidžianti tarptautinė vyno žurnalistų grupė išsilaipino šiame žemiško rojaus kampelyje apsiginklavę „BlackBerry“, „iPad“ ir fotoaparatais. Visiems teko dalyvauti daugybėje degustacijų nuo ryto iki vakaro.
Bičiuliai, išlydėdami su apsimestiniu pavydu, suokė apie mano būsimą džiaugsmingą viešnagę. Juk iš tikrųjų nuo 9 val. ryto iki 12 val. pietų su taure ir užrašų knygele rankoje nardant tarp vyno žurnalistų ir „Horeca“ atstovų ir kaip visada palinkus prie spjaudyklių teko degustuoti daugiau nei 100 vynų, o po pietų aplankant po 3–4 vyno ūkius Kjančio regione, toliau ragauti ragauti ir dar kartą ragauti iki pat vėlaus vakaro.
Ir taip tris dienas iš eilės. Natūralu, kad per tą laiką įmanoma atsirinkti gerus ir patinkančius vynus. Tačiau kadangi skrendant lėktuvu gabenamas mėgstamų vynų kiekis yra apribotas, tenka išsirinkti tik vieną kitą geriausią. Taigi į Lietuvą parsivežiau vienintelio moters vyndarės vyno – „Setriolo Chianti Classico Riserva DOCG 2007“, kuriame dominuoja Sangiovese vynuogė (80 proc.).
Visa kompanija atrado gervuogių, gėlių, trešnių, šokolado aromatą bei skonį ir mėgavosi subalansuotu, tvariu ir raiškiu vynu. O man bežiūrint į etiketę staiga ir visai netikėtai tolimame minties kamputyje pradėjo krebždėti nuojauta apie kažką pažįstamo, jaukaus, mielo ir... Iš tiesų dingtelėjo, kad su šiuo gero vyno ūkiu, paragavus daugiau nei tūkstantį vynų per pastaruosius kelerius metus, jau teko susipažinti.
„Sena meilė nerūdija“ – ši amžina tiesa galioja ir vyno pasaulyje. 2008 metais teko lankytis Setriolo vyno ūkyje ir patyrinėti dviejų moterų – motinos ir dukros – paveldėtą vyno ūkį ir naujai pradėtą įsimintinų vynų ir alyvuogių aliejaus spaudimą. Be to, apie šią patirtį teko rašyti straipsnį prieš trejus metus. Apmaudžiai, o gal net ir kvailai atmintyje neišlaikius gerų įspūdžių, jie patys pasibeldžia, o kai reikia, nušviečia gyvenimą malonaus atradimo šviesa.
Būsimieji geri prisiminimai šiemet bus neišvengiamai susiję su saulėtąja Toskana. Sinefilai ir Italijos kultūros bei kulinarijos ir vynų gerbėjai, neabejoju, bus matę ne tik filmą „Po Toskanos saule“ (2003 m.), bet ir „Daug triukšmo dėl nieko“ (1993 m.), „Vidurvasario nakties sapnas“ (1998 m.) ar daugelį kitų, kuriuose šmėžuoja Toskanos peizažai, vynai bei gurmanų pamėgta virtuvė. Tačiau niekas neatstos asmeninės pasaulėjautos aplankius svečias vietas.
Vyno žurnalistus, ne paslaptis, vyno ir maisto gamintojų konsorciumai kviečia tam, kad kažkas būtų pamatyta, paragauta, atrasta ir papasakota. Tai, viena vertus, viešųjų ryšių dalis, tačiau kartu tai tarsi suorganizuotų klajonių, iš kurių kiekvienas pasisemia savų įspūdžių, atspindžiųi.
Taigi metas pasakojimams apie vyną.
Toskanoje spaudžiami tokie žinomi vynai, kaip „Chianti“, „Brunello di Montalcino“ ir „Vino Nobile di Montepulciano“, kuriems naudojamos Sangiovese vynuogės. Pirmasis vynas, o ypač geresnės jo atmainos, gaminamos Toskanos regiono mažesniame Kjančio regione, kuris gali drąsiai tapti pirmuoju Italijos vyno, maisto ir gamtos bei architektūros peizažų kelionės tikslu, nusidriekusiu 70 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje tarp Florencijos ir Sienos.
Juodasis gaidys, pasak viduramžių legendos, nustatė Florencijos, nuožmiai kovojusios su Siena, valdas. Pagal susitarimą tarp abejų miestų atstovų, rytinis gaidžių užgiedojimas Florencijoje ir Sienoje tapo signalu raiteliams išjoti iš savųjų miestų – kur jie susitiks, ten bus nustatyta riba tarp kovojančių pusių. Florentiečiai pasirinko juodąjį gaidį, o sieniečiai – baltąjį. Ankstesnis pirmojo užgiedojimas leido Florencijos atstovui išjoti anksčiau, ir taip visa Kjančio teritorija tapo pavaldi Florencijai.
Regione akis glosto vynuogynai, tarpstantys ant aukštų kalvų tarp kiparisų, alyvmedžių, pilių bei viduramžių namų, namelių. Dėl to neretas pasako – „bepigu jiems čia poetais, dainininkais ir dailininkais būti, kai tokie grožiai ir gėrybės supa“. Beje, du trečdaliai šios teritorijos yra padengti ąžuolų, pušų ir kaštonų miškais.
Regiono dirvožemis ir mikroklimatas, kurie labai svarbūs vyno skoniui (vynmedžių šaknys skirtingoje dirvoje sugeria skirtingus mikroelementus – aut.past.), susideda iš trapaus klintmolio (mergelio), kalkakmenio, smiltainio, molio ir kreidos, kalkinio tufo bei žvyro. Vynmedžiai išsidėstę 250–800 metrų aukštyje.
Kjančio klimatas yra žemyninis, temperatūra svyruoja, kaip patys italai baisisi, nuo labai žemos (- 4–5!) temperatūros iki +35 Celsijaus laipsnių. Aukščiausios kontroliuojamos kilmės vynų Klasikinio Kjančio DOCG (it. Denominazione di origine controllata e garantita) regiono, gavusio šį statusą 1984 m., vynmedžiai užima 7,2 tūkst. ha.
Pagrindinės vynuogės, iš kurių spaudžiami vynai, yra Sangiovese. Jos pirmą kartą paminėtos tuomet, kai Algirdas su Kęstučiu valdė LDK, t.y. XIV a. viduryje. Sangiovese dar vadinama Brunello, Morellino, Pignolo ir kitais vardais – jų yra 16. Panašiai kaip ir Pinot Noir vynuogių veislė, Sangiovese yra kaprizinga ir už Toskanos ribų nėra linkusi virsti nuostabiu vynu.
Pati Kjančio teritorija buvo suformuota 1716 m., kai didysis kunigaikštis Cosimo pirmą kartą Italijos istorijoje nustatė vyno gamybos teritoriją, ji mažai tepakito ir iki mūsų dienų.
Anksčiau Kjančio vynai asocijuodavosi su dideliais šiaudais apipintais buteliais, taikliai vadinamais „fiasco“, kurių vyne būdavo ir baltojo vyno gamybai naudojamų vynuogių. Pastarosios, siekiant pagerinti kokybę, Klasikinio Kjančio DOCG vynuose buvo uždraustos tik 2006 m.
Maksimaliai leistinas vynuogių derlius viename hektare – 5250 litrų. Kuo mažesnis derlingumas, tuo didesnė medžiagų koncentracija vynuogėse, vadinasi, tuo turtingesnės raiškos vynas. Vyne negali būti mažiau nei 12 proc. alkoholio.
Kjančio vynai pradedami pardavinėti ne anksčiau kaip kitų po derliaus nuėmimo metų spalio 1 d., o „Chianti Classico Riserva“ turi būti dvejus metus brandintas ąžuolo statinėse. Čia galite rasti ir vadinamųjų supertoskaniškų vynų – jie yra puikios kokybės, tačiau gaminami ne iš vietinių, o iš tarptautinių vynuogių veislių.
Šiame regione birželio 1–12 dienomis vyksta Juodojo gaidžio festivalis, kai Kjančio apylinkes tyrinėja gero maisto, vyno ir gražių vaizdų pasiilgę vietiniai bei turistai.
Net ketvirtadalį Kjančio vynų suvartoja patys italai. Amerikiečiai nuperka 27 proc., o vokiečiai – 12 proc. šio vyno. Beje, toskaniečiai vynui netingi pritaikyti ir elektroninės komunikacijos. Nusiųskite trumpąją žinutę numeriu +3663333603 įrašę serijinį numerį, esantį ant galinės etiketės virš užrašo „Chianti Classico“, ir po kelių sekundžių gausite informaciją apie butelyje esantį vyną.
Jei keliausite po Toskaną, apsilankykite „Castello La Leccia“. Nors vyndario namuose aplink vyksta remontas, bet svečius jis priims svetingai. Karčiai pipirinių natų aliejus, slyvų-vyšnių natų prisodrinti vynai, kalvoti vaizdai, Parmos kumpis, pekorino ir panzanelos sūriai privers vėl svajoti apie atostogas. Čia ir dabar.
Pasižymėkite savo GPS radaruose „Osteria Del Castello“, esantį Sienoje. Nuostabu. Tarp ūksmingų senų medžių – šviesus, erdvus, žmonių kupinas restoranas. Paprašytas šefas prie atviros viryklės fantazuoja ne tik pagal valgiaraštį. Pradžiai – Parmos kumpio, saliamio, šiltos kepeninės, virtos vištienos krūtinėlės ir pomidorų tyrės ansamblis lėkštėje. Po to burnoje tirpstantys ravioliai, įdaryti baklažanais su sūrio padažu ir džiovintais pomidorais. Liaudis palaimingai garsėja dūzgesy. Nesinori niekur išeiti.
Jei dairysitės vynų, visada galite pasiskaityti tarptautinių „Decanter“, „Wine Spectator“ vynų apžvalgas ar italų Gambero Rosso gidą. Jei kliausitės šio straipsnio autoriaus skoniu, rekomenduočiau „La Porta Vertine Sassi Chiussi IGT 2008“ (90 balų, kaina – per 13 eurų), „Lornano Chianti Classico La Bandite Riserva DOCG 2007“ (90, 12 eurų), „Solatione Toscano Rossombroso 2007“ (91, per 13 eurų), „Vestine Chianti Classico Riserva Lodolaio 2007 DOCG“ (90, 9 eurai), „Villa Cafaggio“ vynus „Chianti Classico Riserva Villa Cafaggio 2007“ (91, per13 eurų), „San Martino IGT 2005“ (90, per 13 eurų), „Cortaccio IGT 2005“ (91, per 13 eurų) ar „Il Palagio di Piccini Monia“ vynus.
Svarbiausia – niekada nekritikuokite vyno prie jo vyndario. Tai tas pats, kaip kalbėti apie jo vaikus. Tai primena dar vieną istoriją. Paskutinį vyno tridienio vakarą vieno vyndario namuose visa gausi tarptautinė žurnalistų komanda mėgavosi paprasta, bet šviežio, skanaus maisto vakariene bei, žinoma, vietos ūkio vynais.
Mūsų stalas išlenkė visas 4 pustaures, mat pilama po nedaug, o kitas paliko beveik tuščias, tarsi atsargai degustuoti. Tai pamatęs vyndarys po vakarienės tepasakė vieną sakinį: „Aš noriu žinoti jų vardus...“ Taigi dera įvertinti subtilų svetingumą.