Jeigu nebūtų pasisekę eiti vyndario keliu, austras N. Moseris būtų ėmęsis šokolado gamybos. Jam šios sritys panašios tuo, kad galima išgauti įvairių skonių ir aromatų.
Tačiau vienas garsiausių Austrijos vyndarių nesiruošia mesti savojo kelio, kurį jam daugiau nei per pusantro šimto metų nutiesė net keturios Moserių giminės kartos.
Ekologinį vyno ūkį puoselėjantis N. Moseris ateityje jį taip pat turės perleisti kuriam nors iš penkių savo vaikų: Katharinai (19 m.), Jakobui (17 m.), Marianai (16 m.), Markui (14 m.) ar Alessandro (4 m.).
„Darbo vyninėje atsirastų trims atžaloms. Tačiau šiuo metu vyndaryste domisi tik du vyresnieji. Jakobas vienoje austrų kolegijoje mokosi vynuogių auginimo, o Katharina studijuoja prestižinėje Anglijos vyno mokykloje.
Tačiau duktė sako, kad su manimi nedirbs, nes būti geru vyndariu reikia ne tik žinių, bet ir didelės patirties”, – pasakojo Vilniuje neseniai viešėjęs N. Moseris.
Kremstalio regione esančios vyninės „Sepp Moser” savininko diena prasideda šeštą valandą ryto.
Tokiu metu vyndarys pažadina penkis savo vaikus, nusiprausia, papusryčiauja ir skuba į vyninę, esančią apie 200 metrų nuo namų. Ten jis susitinka su darbuotojais aptarti dienos darbų.
Beveik dvylika valandų kasdien darbe praleidžiantis N. Moseris yra atsakingas už visas savo verslo sritis. Jis – ne tik vyno ūkio savininkas, bet ir vadybininkas.
2000-aisiais vyno ūkį iš savo tėvo Seppo Moserio perėmęs sūnus Nikolausas dukart per dieną užsuka į vyninę, kontroliuoja darbus vynuogynuose, susisiekia su restoranais dėl vyno pardavimo, tariasi su verslo partneriais dėl eksporto į kitas šalis.
Stambus vyndarys darbų turi užtektinai, juolab kad abu vynuogynai, kurių bendras plotas – 51 hektaras, yra skirtingose vietose.
N. Moseriui priklauso du vyno ūkiai – vienas jų apie 70 kilometrų nutolęs nuo Vienos į vakarus. Aukštutinėje Austrijoje, Kirchdorfe prie Kremso, gaminamas baltasis vynas.
Šis regionas garsėja vynuogių veislėmis ‘Gruner Veltliner’, ‘Sauvignon Blanc’, ‘Pinot Noir’.
Austrijos ir Vengrijos pasienyje N. Moseris taip pat turi vynuogynų. Prie Noizydlio ežero driekiasi vynuogių ūkis, kuriame auginami ‘Zweigelt’, ‘Chardonnay’, ‘Pinot Blanc’ veislių vynmedžiai. Šiame regione gaminamas saldus raudonasis vynas.
‘Zweigelt’ – raudonojo austriško vyno vizitinė kortelė, o ‘Gruner Veltliner’ – baltojo, mat šios abi retos veislės daugiausia auginamos tik Austrijoje.
Todėl ir austriškas vynas iš viso pasaulyje gaminamo vyno išsiskiria savitu aromatu ir skoniu.
Tačiau vynas „Sepp Moser” iš gausybės ne tik austriško, bet ir kitų Europos šalių vyno rūšių išsiskiria ir natūralumu.
2000-aisiais perėmęs tėvo ūkį N. Moseris pasuko netradiciniu ekologinės – biodinaminės vyndarystės keliu.
– Kodėl perimdamas protėvių vyninę sulaužėte ūkininkavimo tradiciją? – paklausiau N. Moserio.
– Tam, kad pagerintume vyno kokybę, grįžome prie natūralumo – iš naujo suradome būdą, kaip kooperuotis su gamta.
Biodinaminė vyndarystė remiasi XIX amžiaus pabaigoje gyvenusio austrų filosofo Rudolfo Steinerio sukurta nedalomo pasaulio supratimo teorija.
Ją galima pritaikyti vyndarystėje. Žmogus turi padėti vynuogynui pasiekti pusiausvyrą tarp to, ką jis duoda, ir to, ką jis gauna.
Savo ūkyje nenaudojame sintetinių trąšų, o vynui gaminti – kultūrinių mielių.
Tai nėra pigus būdas gaminti vyną. Išlaidos didesnės nei gaminti vyną tradiciniu būdu: nusipirkti herbicidų, mielių.
Kai nenaudojame jokių chemikalų vynuogynuose, mielės išlieka ant sunokusių vynuogių odelių. Jei vynmedžius purkštume sintetinėmis trąšomis, natūralios mielės ant uogų žūtų.
Tačiau mūsų ūkyje vynmedžių imunitetas stiprinamas juos laistant dilgėlių ar kitų augalų arbata arba tarp eilių sodinant migdolus. Šie medžiai vynuogyne palaiko dirvožemio mineralų pusiausvyrą.
Kai vynuogės išspaudžiamos, sultys paliekamos statinėse. Mielės, buvusios ant vynuogių odelių, pradeda veikti – fermentuoti vyną.
Fermentacija prasideda akimirksniu ir sunku prognozuoti, kiek truks.
Vidutinė fermentacija naudojant kultūrines mieles užtruktų 7–10 dienų, o nenaudojant šių mielių – 2–6 savaites. Tačiau kai į šį procesą nesikišama, fermentacija gali užtrukti ir 11 mėnesių, ir pusantrų metų.
– Kuo skiriasi netradiciškai pagamintas vynas nuo tradicinio?
– Skirtumą tarp fermentacijos kultūrinėmis ir natūraliomis mielėmis gali pajusti tik geras vyno žinovas.
Kultūrinės mielės panašiai fermentuoja visų vynuogių rūšių vyną, suteikia kone vienodą skonį.
Natūralios fermentacijos metu veikia apie 20 mielių rūšių, tad atsiranda niuansų. Išlieka stipriausia mielių rūšis ir užbaigia vyno fermentaciją.
Todėl tokio vyno skonis yra daug kompleksiškesnis, sudėtingesnis, o aromatas – įdomesnis.
Geras vynas turi atspindėti tą vietovę, iš kurios jis kilo. Jau vien iš kvapo galiu pasakyti, kurio mano vynuogyno uogos buvo naudojamos gaminant vyną.
Pagal vyno skonį galiu spręsti ne tik kuo skiriasi vienas vynuogynas nuo kito, bet ir kuo skiriasi Austrija nuo Vokietijos.
– Vyno ūkyje laikotės savo senelio Lenzo Moserio vardu pavadinto vynuogienojų formavimo būdo. Kuo jis jums priimtinas?
– Be vynuogių, senelis augino ir gyvulius.
Kadangi žemės ūkyje buvo naudojami traktoriai, jis sumanė, kaip panaudoti techniką vynuogynuose.
Apie 1950-uosius L. Moseris pristatė būdą, kaip būtų galima formuoti vynuogynus vieno hektaro plote sodinant ne 10 tūkst., bet 3 tūkstančius vynmedžių.
Tereikėjo vynmedžius sodinti eilėmis ir pririšti prie vielos, kad lapai ir kekės pakiltų aukščiau, o traktorius galėtų įvažiuoti tarp eilių.
Kadangi seniau vynmedžiai būdavo sodinami tankiau, todėl ir derlių pavykdavo nuimti tik rankomis.
– Jūsų šeimos vyninėje naujovės kilo vyrų galvose. Ar vyndarystė – vyrų sritis?
– Mūsų šeimos genealoginis medis rodo, kad šeimos verslas buvo sutelktas vyrų rankose.
1848 metais proprosenelis Antonas Moseris Austrijoje tapo laisvu vyndariu. Tai liudija ir išlikę dokumentai.
Vėliau ūkį perėmė jo sūnus Laurenzas, po to jo sūnus – Lenzas, vėliau – mano tėvas Seppas, o dabar aš.
Turiu keturias seseris. Vyriausioji sesuo dirbo su mumis, bet po kurio laiko nutarė pasukti kitu keliu.
Nebūtinai tik vyrai gali domėtis vynu. Mano žmona Andrea – puiki vyno degustuotoja. Manau, moterys turi jautresnį gomurį. Žmona man šiek tiek padeda vyninėje.
– Kada jūs pirmąkart paragavote vyno?
– Man buvo 11 metų. Iš pradžių nelabai patiko skonis. Tačiau šeimoje per vakarienę įprasta ragauti vyną. Šis gėrimas – maisto palydovas.
Austrija – liberali šalis, čia silpną alkoholį leidžiama gerti nuo 16 metų, todėl ir savo vyresniems vaikams nedraudžiu susipažinti su vyno skoniu.
– Kokį vyną renkatės vakare?
– Ragaujame kitų šalių vyną. Retai geriame savo vyninės. Prieš vakarienę žmona arba aš einame atnešti butelio. Antroji pusė nežino, kokiu vynu vaišinsimės. Paragavus turi atspėti, kokios rūšies vynas, iš kokio regiono.
Gurkšnoji vyną ir įsivaizduoji, iš kur jis kilo, kaip atrodo vynuogynas. Prieš akis kyla vaizdai, mezgasi įdomus pokalbis.
– Ar jus su žmona irgi suvedė vynas?
– Mus suvedė meilė. Bet gyvendama su vyndariu žmona pati susidomėjo vynu.