Aukštaitijoje ką tik sutapo du tokio alaus įvaizdžio populiarinimo faktai. Firminiuose baruose ir kulinarinio paveldo sertifikatą turinčiose seklyčiose, tokiose, kaip „Prie uosio“ Panevėžyje, kino režisierius Arvydas Barysas pristatė savo naujausią dokumentinį filmą „Vys par to alo“, o „Tikro alaus draugija“ surengė turą po Lietuvą to paprašiusiems užsienio žurnalistams ir profesionaliems degustuotojams, vadovaujamiems eksperto ir autoriaus Martino T. Thibaulto (Kvebekas, Kanada).
Be keturių dalyvių iš Kanados, lietuviai į turą pakvietė dar kelis žurnalistus, autorius bei degustatorius iš Vokietijos, Anglijos ir JAV, su kuriais susipažino tarptautiniuose alaus festivaliuose. Tokių renginių dėka, pavyzdžiui, britai savo Rate Beer apžvalgų sistemoje yra įvertinę net keletą tūkstančių skirtingų alaus rūšių.
Aktyvus draugijos narys Martynas Savickis ir alaus turizmo organizatorius Vidmantas Laurinavičius svečiams parengė maršrutą po 19 daryklų. Tarp jų buvo „Kupiškio alus“, „Gintaro baro“ bravoras Molėtuose, „Butautų dvaras“, „Rinkuškiai“, „Biržų alus“, Pakruojo „Davra“, „Joalda“, „Alaus puta“, „Taura“ ir kt. Per ketvertą dienų paragauta net 22 rūšių alaus. Tarp jų ir tokio svečiams itin egzotiško, kaip laukinių aviečių, raudonųjų dobilų, keptinio, su medumi ir pan.
Kelionės metu surinkta medžiaga pasirodys garsiame amerikietiškame žurnale „Beer Connoisseur“. Liepos mėnesį tradiciškai bus renkamas geriausias pasaulio alus. Šių metų rinkimuose dalyvaus ir lietuviškas produktas. Kelionei baigiantis, užsieniečiai teigė likę sužavėti „atrastu nauju alaus skoniu“.
O vietiniams alaus gerbėjams šiuo metu plačiai pristatomą Arvydo Baryso dokumentinį pažintinį filmą, pavadintą tarmiškais žodžiais iš poeto Vlado Braziūno eilėraščio „Vis par to alo“ nepriklausomas lietuviško vyno ir alaus ekspertas Algirdas Jonušis apibūdina taip: „Lyg užkeiktam amžinybės rate sukasi alaus kelias. Tik tam, kad gintaro lašai būtų nulieti po dievų kojomis... Lietuvių kultūros paveldo įamžintojas Arvydas Barysas veria vartus į nacionalinės vertybės, sielos džiaugsmo ir kūno atgaivos – aukštaičių kaimo šedevro – alaus gimimo kelią“. Žiūrovo akį traukia nepaprastai graži Lietuvos gamta, šviesaus šiandieninio kaimo aplinka, unikalūs alaus gamybos rakandai, ąsočiai, atributika.
Beveik valandos trukmės kino filmas ne tik suteikia daug informacijos apie alaus istoriją, senąją ir šiandieninę jo gamybos technologiją, žmones, besistengiančius išlaikyti savo protėvių pomėgį ir verslą. Neabejotinai svarbi tokio filmo etnografinė reikšmė ir tikslas – puoselėti alaus kultūrą, iš tikrųjų neturinčią nieko bendra su jo gėrimo propagavimu ir paviršutiniška reklama.